| Pradžia |    Vertimai (français)    Profesionalu godos    Tylos!    Egidijus    Letos pliažai saulėti    Vertimai (english)



EGIDIJUS

EGIDIJUS

 Pjesė


 Veikiantieji asmenys

 Mama
 Zita
 Žąsis 
 Žozefina
 Ūkininkas
 Reporteris
 Šoferis 
 Italijos ambasados darbuotojas
 Balsas
 Gaisrininkas
 Nedidelė minia ir atskiri jos atstovai


 Pirmas veiksmas


 Aikštė miesto viduryje - vitrinos, lauko kavinės etc. Joje esantys
żmonės kol kas galėtų atlikti "gyvo" fono, garso takelio vaidmenį. Po
aikštę sukinėjasi reporteris, kabinėjasi prie praeivių.
 
 Reporteris: Panele, atleiskite... ponia, galima jus minutėlei?
 Zita: Kas yra?
 Reporteris: Aš iš laikraščio. Čia ką tik įvyko avarija: żmogui iš rankų
gatvėje vėjas išplėšė skėtį, šoferis nenorėjo skėčio kliudyti, pasuko į
šoną ir partrenkė vaiką, ėjusį šaligatviu. Pavyko sużinoti, kad vaiką į
parduotuvę siuntė motina. Ką apie tai manote, ponia, ėė... panele?
 Zita: (dalykiškai) Iš kokio laikraščio?
 Reporteris: Geroji vakaro naujiena, ponia. (lengviau atsidūsta)
 Zita (apsidairo): Čia per daug ausų, varom į kavinę. 

 Reporteris su Zita pasišalina, o aikštėje vaikštinėja nemażai żmonių.

 Žozefina: ...vakar pas Konradą buvau. Koks furšetas, kiek użsieniečių,
diplomatų, vau!
 Ūkininkas (nepatenkintas): Dienos vidurys, o jie slankioja būriais.
Klausyk, Žoz, kodėl tiek żmonių?
 Žozefina (staiga įsiplieskusi): Kokia aš tau, bled', Žoz! žmonės żiūri,
o jisai gerklę laido! Valdytumeisi, żąsine tu.
 Ūkininkas (nekreipdamas dėmesio į moters įniršį, mąsliai): Każkas
dirba, gamina Bendrąjį vidaus produktą, gausina šalies eksportą, o jie
šlaistosi. Bent papiketuotų kur nors...
 žozefina: Pap... papi?.. Atsiprašau, ką pasakei? Nu, ponas, nu tu ir
duodi. (staiga prisimena, apie ką prieš tai kalbėjusi - tai rodo, kad
moters būdas gerokai permainingas) Žodżiu, taip daug visko buvo, taip
sotu... Dabar tas festivalis alternatyvinio meno vyksta. šiandien
susitinku su belgais, ryt su kinais plauksime Trakuose...
 Ūkininikas (atšiauriai, nieko gera nelemiančiu balsu): Mūsų Trakuose -
su kinais. (staiga nesusivaldo) šlyyykštyyyynės, aš jums
painvestuosiu!.. Kur jūūūs!?
 Balsas iš każkur: Netoliese, sere. Gal pageidautumėte ko?
 
 Abu kurį laiką įtemptai klausosi.

 Žozefina (itin rūpestingai): Raminkis, Donaldai! Sakiau, kad
nesikabinėtum. Kaip piemuo koksai... Jei išsiaiškins, kas šaukė - o su
jų technologijom tas yr jokum darbs - matysi Jorkšyro veislę kaip savo
ausis. Serżas jau użsiminė, man rodos, każką nujaučia - kiek aš galiu
tave dengti? Pagaliau jie ne tokie blogi - visą vakarą vaišino alumi,
sakė, statys fabriką...
 Ūkininkas: Kokį dar fabriką?
 Žozefina: Na, fabriką, statys kinai, celiuliozės.
 Ūkininkas (staiga): Palauk. (uodżia orą)
 Žozefina: Kas? (truputį išsigąsta, irgi uodżia) Klausyk, gal nereikėtų
- miesto vidurys, o mes kaip kokie išakai...
 Ūkininkas: Jauti? Jauti grėsmę? Iš ten...
 Žozefina: (net pritupia, nevalingai susiranda ūkininko alkūnės)
Donaldai, Jėzau!..
 Ūkininkas: (sušnypščia) Tylėk, kvaiša... (išsėlina iš scenos, kartu su
juo Žozefina)

 Tuo metu lauko kavinėje įsitaiso Zita ir reporteris.
 
 Zita: (valdingai) Man brendżio, jam - morkų sulčių, vietoje išspaustų
prašyčiau! (Reporteris bando protestuoti) Raminkis, čiūvas. (deda ant
stalo cigarilių pokelį ir pistoletą, prisistato) Pinkertonas, Zita - tik
šiaip, visuomenei. Dėstyk.
 Reporteris: Ką? (mėgina stotis)
 Zita: Sėdėk, durniau, čia żiebtuvėlis, ne pistoletas! (išsitraukia
cigarilę) Viską, kas ir kaip. 

 Paima pistoletą, kad prisidegtų, spusteli gaiduką. Nugriaudėja šūvis,
kurį galėtų lydėti nedidelis dūmų kamuolys.

 Zita: Velnias, ne tą paėmiau.
 Reporteris: žinai, vaikystėje ilgai dariau į lovą, tai tėveliai nuvedė
pas żiniuonę. Ta davė każkokių żolių nuoviro, ir vienu metu buvau visai
nustojęs myżti. (nerami tyla, kol Zita antrą kartą prisidega, bet šįkart
pistoletas suveikia kaip żiebtuvėlis)
 Zita (użsitraukdama): Vaccinium myrtillus. 
 Reporteris: Kas?
 Zita: Mėlynė, toks virżinių šeimos augalas. Mėlynės uogos - vaistas nuo
kruvinių.
 Reporteris (įsiżeidżia): Aš - apie šlapimą, prie ko čia kruviniai...
 Zita (atsainiai): Tu nesuprasi. Nenukrypkim. Iš kur sużinojai apie
mamytę?
 Reporteris: Kokią mamytę?
 Zita: Kuri pakišo vaiką. Tarp kitko, kas pačiam sakė, kad jis būtinai
jos?
 Reporteris: Ach, mamytė! (rūpestingai, kaip atsakinėdamas pamoką)
Mamytės dosjė turiu seniai, dar nuo mokyklos laikų. Dirbo valytoja.
Pirmą kartą atkreipiau dėmesį aštuntoje klasėje - lipau laiptais, o
jinai plovė viršutinę aikštelę. Stebėjau iš apačios, kol nuvijo
pavaduotoja. Bet tada viską supratau...
 Zita: Ką supratai?
 Reporteris: (išdidżiai) Kad būsiu żurnalistas!
 Zita: Aišku. Toliau?
 Reporteris: Tas, kur palindo po mašina, tikrai jos. Użtaisė toksai
żmogus, kuris vėliau vadovavo Balionų gamintojų asociacijai, Pen
centrui, regioninei vytelių pynėjų konfederacijai, atrodo, "Rotary", dar
każkam... Bet neseniai atsistatydino iš visų pareigų, pasiliko tiktai
vyteles. Laikai neramūs - nutarė specializuotis. 
 Zita: Ką čia pudrini! Każkokios vytelės... Konkrečiai ir aiškiai:
klientės kodiniu vardu "mamytė" socialinis statusas, ryšiai, santykiai
su marginalinėmis ir galios organizacijomis, pajamos. Prašom!
 Reporteris (prabilus profesiniam išdidumui): Klausyk, Pinkertonai, tu
turi reikalą su solidżia żurnalistika, ir prašau šią aplinkybń deramai
vertinti! Mano żinios tikros, gautos atlikus didżiulį prevencinį darbą,
galima sakyti, kruvinu prakaitu išmuštos. 
 Zita: Niekas dėl tavo żinių nesiginčija. Šnekėk apie reikalą. 
 Reporteris: Nu, gerai. Kur mes sustojom? Aha, kad vaikas jos. Taigi,
vaiko tėvo dėka jinai iš valytojų įstojo į doktorantūrą. Gindamasi
disertaciją iš makroekonominių galių veikimo teorijos, paskelbė iki tol
oficialioje akademinėje aplinkoje nutylimą faktą, kad, balioną paspaudus
vienoje laisvai pasirinktoje vietoje, każkurioje kitoje, tačiau iš
anksto neprognozuojamoje, iškils gumbas. Turiu nepaneigiamus duomenis,
kad visi eksperimentiniai  bandymai atlikti vaiko tėvo bazėje.
(sukikena) Aš kokius penkis kartus pas juos po lova buvau. žinai, visai
nieko...
 Zita: Negrybauk!
 Reporteris (labai rimtai): Drąsus, net akiplėšiškas akivaizdaus
paviešinimas, be abejo, buvo įvertintas kaip iššūkis. Mamytei galima
buvo "prisiūti" bet ką - pradedant akademinės etikos ignoravimu ir
baigiant korupcija bei tarnavimu użsienio specialiosioms tarnyboms. Ir
tada jai padėjo pulkininkas...
 Zita: Ką čia pezi - pulkininkas iššoko pro langą! 
 Reporteris: Prisipażinsiu, ir man čia ne viskas aišku. Žinau, kad
pulkininkas, iššaudńs apkabŻ į zebrą albinosą, iššoko pro savo virtuvės
langą, kai mamytė dar tik pradėjo akademinę karjerą. Mačiau tą jo
priešmirtinį raštelį. Iš visko sprendżiant, mamytė pasinaudojo
pulkininko vizija...
 Zita: Turi galvoje spiritualistų taikomą sielų utilizavimo praktiką?
 Reporteris: Aha. Neżinau jo veikimo mechanizmo, tačiau faktas, kad dar
prieš disertacijos gynimą, kuriame doktorantė neturėjo jokių šansų,
pulkininkas pradėjo sapnuotis ne tik oficialiajam oponentui, mokslinės
tarybos nariams, bet ir šalies premjerui...
 Zita: Ko tam čia?
 Reporteris: Neżinau, gal utilizuodama ji kokią klaidą padarė. Logiškai
mąstant, sapnuoti vis dėlto turėjo Seimo pirmininkas. 
 Zita: Teisingai. Ir ką pulkininkas?
 Reporteris: (nepajėgdamas nuslėpti psididżiavimo) Apie tai iki šiol
niekur neskelbta! (po pauzės) Mamytė pasinaudojo genialiai paprastu,
liaudyje išbandytu metodu: pulkininkas pasirodydavo sapnuojančiajam
alpių šaulio uniforma, su raudona mantija ir pranešdavo: "Nurausiu
kiaušinius, żąsine!" Taip - visą naktį, periodiškai kas 45 minutės.
 Zita: Tiek trunka akademinė valanda!
 Reporteris: Būtent. Nepaisant vizitų pas nuodėmklausius ir psichiatrus,
disertacijos gynimo dieną oponentai buvo labai išsekę, o vargšas niekuo
dėtas Premjeras su neplanuotu vizitu skubiai išvyko į Arabiją. Be abejo,
disertaciją mamytė apsigynė ir tapo įtakinga. Kilo šurmulys, mamytę
reikėjo każkur padėti. Bet ji nesiekė būti viršuje, o paprasčiausiai
susitvarkė gyvenimą. Dabar gyvena ramiai, ją išlaiko bent keturi
analitikai ir valstybė.
 Zita: O šoferis?
 Reporteris: šoferis - mįslinga asmenybė. Dirba šiuolaikinių judesių
laboratorijoje ekspeditoriumi, bet ne żydras.
 Zita: Iš kur żinai?
 Reporteris (nelabai noriai): Na, aš padariau żurnalistinį tyrimą. Be
to, jisai turi du vaikus.
 Zita: Tas nieko nereiškia.
 Reporteris: Bet jis man išnarino koją!
 Zita: Aha, tikrai neaiškus tipas. žmogėną, tyčia išmetusį lietsargį,
aišku, prażioplinai? 
 Reporteris: (nuleidżia galvą) Kaltas, atleisk...

 Vilkdamas żarną, į sceną įżengia gaisrininkas.

 Gaisrininkas: (mandagiai) Atleiskite, čia Santaros 6?
 Zita: (aistringai su nevarżomu dżiaugsmu) Kokia uniforma... Taip, mano
mielas, be abejo.
 Gaisrininkas: (atiduoda pagarbą) Mums skambino visuomenė, sakė, kad
pastebėjo dūmų żidinį. (ruošia żarną) 
 Zita: Ai, nusiraminkit, pareigūne, geriau... 

 Baigti Zita nespėja, nes, atlikęs paruošiamuosius darbus, gaisrininkas
aplieja pašnekovus putomis.
 
 Zita: Op... op...
 Gaisrininkas: (išsitraukia raciją) Dżoisai, Dżoisai, aš Nabokovas.
Darbą baigiau, priimu.
 Balsas (tas pats, kuris atsakė ūkininikui): Nabokovai, Nabokovai, ar
jis buvo dramatiškas?
 Gaisrininkas: Dżoisai, Dżoisai, nebuvo jis dramatiškas, tiktai
procedūrinis. Kokie bus tolimesni nurodymai, priimu.
 Balsas: Jokių nurodymł, Nabokovai, čiuożk iš ten greitai.

 Gaisrininkas pasišalina, o Zita ir reporteris mėgina nusipurtyti
putas.
 
 Zita: Nu...
 Reporteris: Każin iš ko jos daromos?
 Zita: Nuimk akinius! (kai reporteris tą padaro) Tu teisus, čia iš
tikrųjų każkas yra. Palydėk mane į tualetą.

 Į aikštę grįżta žozefina su ūkininku. šis sėlina pirmas, žozefina -
paskui.

 Žozefina (lyg ir vėduojasi ranka, gal kiek suplukusi): Nuostabu,
nepakartojama - kaip su kinais, vau! (švelniai) Oi tu,
durneliau...(plekšteli delneliu ūkininkui per pakaušį)
 Ūkininkas (nuożmiai pradeda deklamuoti Bodlerą, ir vėliau interpretuoja
jį nepaprastai emocionaliai): "Kas yra tirsas? (reikšminga pauzė)
Poetine ir moraline prasme tai yra simbolinis kunigystės żenklas, kunigų
ir kunigių nešiojamas rankoje šlovinant dievybę, kurios jie yra tarnai
ir interpretetoriai. (vėl pauzė, po to - dar grėsmingiau) Bet fiziškai
tai yra tik lazda, paprasta lazda, apynių kartelė, vynuogienojų
spirklas, sausas, kietas ir tiesus. (paskutinė pauzė, po jos - vis
labiau karščiuojantis, garsyn, greityn) Aplink šią lazdą įnoringais
vingiais żaismingai išdykauja gėlių żiedai ir stiebeliai...
stiebeliai... stiebeliai, oooich!.. (viskas, kas po pirmojo daugtaškio -
ne Bodlero) šie ištrūkstantys ir susiraitę, anie palinkę kaip varpeliai
arba atverstos taurės. Ir stebinanti garbė ir puikybė trykšta iš šio
linijų ir aštrių arba švelnių spalvų sudėtingumo - nu, ir ką tu aniems
padarysi! (šis šūktelėjimas -  taip pat ne Bodlero). Argi nesakytum, kad
kreivė ir sraigtinė linija meilinasi tiesei ir nebyliai żavėdamosios
šoka aplink ją? Argi negalėtum tvirtinti, kad visi tie trapūs
żiedvainikiai, visos tos żiedł taurelės, visa ta spalvų ir kvapų
eksplozija aplink šią liturginń lazdą atlieka paslaptingą fandango?"2
(staiga użsičiaupia).
 Žozefina (labai suintriguota, pašnibżdomis): Klausyk... tu čia - ką,
fandango? V smyslie, čto takoje, ponimaješ? 
 Ūkininkas (każkaip netikėtai staigiai atsitokėjńs, atsainiai): Čia toks
Bodleras. Francui Listui "Tirsą" buvo parašęs - laikrašty perskaičiau,
priede kleptomanams. (familiariai) Pajutai stilių?
 Žozefina: Tai tu dar... Oho! Aha, pajutau, labai pajutau.
 Ūkininkas (reikšmingai): Taigi. Aš dar ne taip pavarau!
 Žozefina: Vis dėlto, Donaldai, būkim atviri. Pasakyk, kas patį
suneramino, kodėl esi toks sudirgęs, besiblaškantis?
 Ūkininkas: Ilgesys, žoz, tik ilgesys. Prarasties kultūra kalba
manyje...
 Žozefina (pakartotinai įsiplieskusi tvoja ūkininkui rankine): Paskutinį
sykį - kokia, bled', aš tau žoz? Kad daugiau negirdėčiau, gyvuly
nelaimingas! 
 Ūkinininkas: Chi chi chi... žiūrėk, pamuilės. Durneliai, rado kur
skalbtis.
 Zita: Aha, ir ašai norėjau klausti - iš kur tas kvapsnis? Ne tai "Omo",
ne tai "Tide"...
 Ūkininkas: Tikrai, każkokia pica. Tu tiktai pagalvok, kaip mus nuvarė,
kaip demoralizavo visi tie būties čia ir dabar, egzistencinės prasmės,
visokios ten anapusinės bei daiktiškosios transcendencijos
interpretatoriai. Kaip nuvarė - Jėzau, Jėzau... Mes vėl likom durneliai,
o jie įsitaisė šilčiausiai - analitikai, visuomenės kritikai, ir ką tu
jiems!
 Žozefina: Iš tikrųjų. Tiek visko išmokom, supratom, taip
interpretavom!.. Nors imk ir susikišk į subinę. Primityviausio verslo
plano nesugebam suregzti.
 Ūkininkas: Aš ir sakau: įżanga, dėstymas, pabaiga - kompozicija be
priekaištų; apimtis - ne mażiau trijų sŻsiuvinio lapų. Ir pasikark,
jeigu neprisimeni, kokio kalibro ir markės šautuvu Dočys šaudė varnas.
Gal varom jau, žoz, melżtis laikas.
 Žozefina (vos vėl neużsiplieskia, bet numoja ranka): Beviltiškas...


 Antras veiksmas


 Gana erdvi, tačiau paprastai įrengta virtuvė. Kiek giliau - siena,
kurioje yra durys į koridorių.  Kairėje pusėje prie virtuvės šliejasi
tualetas, į kurį įeinama irgi pro duris iš koridoriaus. 
 Prie virtuvės stalo, atsirėmusi į jį abiem alkūnėm, sėdi mama, iš pirmo
żvilgsnio paprasta pusamżė moteris. Tiesa, jos veidas atrodo gerokai
pavargęs, kaip sakoma, "apnešiotas", o akys kiek paklaikusios. Jai iš
šono įsitaisęs reporteris sėdi użsikėlęs koją ant kojos, atsivertęs
bloknotą.
 
 Mama: ...negalima buvo parduoti šalies vyniotinių cecho, tai yra
visiškai aišku, ir aš dėl to mėginau persergėti dar gerokai iki akcijų
pardavimo. Bet ar klausėsi, ar rūpėjo kam nors... Nėra mūsų valstybėje
vyrų, nėra!
 Reporteris (vos spėja įsiterpti): Ponia, ar tėvelis lankydavo sūnų,
kokie buvo jų santykiai?
 Mama (primygtinai, reporteriui): ...ir ką jie gavo, ką gavo, pasakykite
jūs man? Każkokius varganus šimtus milijonł, tiesiog juokinga... Aš ir
sakau: mūsų valstybėje vyrų nėra! Ir negali būti.
 Reporteris: Nu čia dabar! Kodėl, leiskite paklausti?
 Mama: Todėl dabar, kai akcijų vertė katastrofiškai - aš nebijau to
żodżio - krenta, visi tyli. Ty-li! O ką jie gali pasakyti, aš buvau
teisi. Kiek sykių kartojau Tomui kaip pagrindiniam šalies analitikui,
konkurentų konsultantui, porą kartų net nedaviau, kol nepriżadėjo
rūpintis valstybės turtu, - ir ką? Jis, żinote, pamiršo, turėjo kitł
reikalł! Jei jau su strateginiais sandėriais šitaip... Nėra vyrų mūsų 
valstybėje, ir basta!
 Reporteris (netikėtai sunerimęs): Bet jų ryšiai buvo artimi, taip
sakant, pastovūs?
 Mama: Koreliacija tarp morale grįstų veikimo principų ir derybų
taktikos bei ūkio strategijos aiškiai nepakankama. Tai čia švelniai
sakant... Veikia daugybė faktorių, visi atrodo svarbūs, visiems reikia
dėmesio. O dar pinigų labai norisi - aišku, kaip nepasimesi...
 Reporteris (iš pradżił każką neaiškiai sumykęs): Dovanokit, kur
tualetas?
 Mama (energingai): Uż kampo, pirmos durys. 
 
 Reporteris skubiai strykteli nuo kėdės ir pasišalina. Mama
išsiblaškiusi susiranda cigaretes, prisidega. Kol tą daro, į tualetą
įżengńs reporteris nusileidżia kelnes, sėdasi ant klozeto, giliai
atsidūsta ir mėgina użsikabinti.

 Reporteris (reikliai): Kabliukas neveikia!
 Mama: Ranka pasilaikyk!

 Virtuvės tarpduryje pasirodo Zita. Ji lipšniai šypsosi, rankoje laiko
pilną vandens kibirą.
 
 Zita (saldżiu lapės balseliu): Atsiprašau, ponia, ar nepasakytumėte,
kur galėčiau rasti poną reporterį?
 Mama (apie każką galvodama, išsiblaškiusi): Koridoriuje, pirmos durys į
dešinę.
 Zita: Ačiū labai, geroji ponia. 

 Kurį laiką - tačiau labai trumpai - nevyksta nieko, mama rūko ir
galvoja, reporteris sėdi ir galbūt stena. Staiga koridoriuje pasigirsta
trenksmas, kokį sukelia nukritęs kibiras. Mama suklūsta, gesina cigaretę
ir nustebusi eina prie durų. Tuo pat metu pro tualeto duris każkas
pradeda įnirtingai verżtis vidun. Reporteris atkakliai, desperatiškai
priešinasi. Tačiau atlaiko neilgai - visun su visomis durimis įsibrauna
Zita, skubiai stato jas atgal, priglunda ir kurį laiką įtemptai
klausosi. Į virtuvę sugrįżta mama.

 Mama (nustebusi): Pilnas koridorius vandens. Iš kur jis atsirado? 
 Zita (pašnibżdomis): Brūżina. Gal slepia ką nors arba rengia slaptą
išėjimą, kaip manai?
 Reporteris (labai susierzinęs): žinai, tu gal baik vieną sykį, viskam
yra ribos!.. 
 Zita: Maučiat'! (išsitraukia žiebtuvėlį) 
 Reporteris (nervingai maudamasis kelnes, nelabai kreipdamas dėmesį į
żiebtuvėlį, vis dėlto jau tyliau): Tai gerai, kad aš visada kiek
pamąstau prieš pradėdamas... (nużvelgia Zitą) Kas čia per maskaradas?
 Zita: Kas, kas? Konspiracija, żioply.
 Reporteris: Tokia ir konspiracija - dešimties metų senumo. Nors šiaip
nieko, stilinga.
 Zita: Moteris moterį visada supras. Klausyk, ką ji tenai visąlaik
brūżina? Mane nervina.
 Reporteris (pasiklausęs, abejingai): šluosto każką... Jinai tave
apliejo?
 Zita: Ne, kibiras uż kabyklos użkliuvo...
 Reporteris: Vilkai pilną kibirą?
 Zita (kandżiai): Atleiskite, o kam valytojai reikalingas tuščias?
 Reporteris (nuoširdżiai stebėdamasis): Iš tikrųjų, kam jai tas
kibiras?
 Zita: Użteks plepalų. Każin ar čia nėra pasiklausymo aparatūros? (dėl
visa ko patraukia klozeto virvelń, bet nuleidżiamo vandens šniokštimas
nepasigirsta) Na, va, gerai, kad patikrinau, bakelis tuščias, vadinasi,
ten blakė arba sprogmenys, gudriai sugalvota, nieko nepasakysi...
 Reporteris (abejodamas): Każkaip nepanašu... 
 Zita: Kur lendi, ten gali būti użminuota! Palauk, aš pati. (kurį laiką
krapštosi klozeto bakelyje) Hm, vien dulkės. Man atrodo, ten każko
trūksta. Karoč', jei ir buvo įrengta, senokai. O ką pats būtum daręs,
palikęs?
 Reporteris (nenoriai): Neżinau, nustūmęs kaip nors...
 Zita (nepatikliai): Su kuo?
 Reporteris: Klausyk, nesiknaisiokim smulkmenose, okey?
 Zita: Okey. Dėstyk, ką išmušei.
 Reporteris: Ji įżeidė mano vyrišką orumą.
 Zita (sunerimusi): Tikrino tave? Tikiuosi, neišdavei?
 Reporteris: Jos labai keistas, sakyčiau, iškreiptai feministinis
pożiūris į demografinę šalies situaciją. 
 Zita: Sakė, kad nėra vyrų valstybėje?
 Reporteris: Iš kur żinai?
 Zita (spragteli żiebtuvėlis, Zita użsirūko): Pażįstama prielaida. Ir aš
pati ilgai taip galvojau. Tačiau użsiroviau sykį ir supratau, kad yra.
Bet kuriuo atveju jos teiginys grubokas. Kas dar?
 Reporteris: Daugiau kaip ir nieko. Tiesa, labai apgailestavo dėl
vyniotinių akcijų, be to, atrodo, kad turi santykił problemł su każkokiu
Tomu.
 Zita (susiżavėjusi): Kokios użuominos... Tikrai, manęs verta
priešininkė. Tačiau tu nesużinojai nieko.
 Reporteris (įsiżeidęs): Nereikėjo trukdyti. 
 Zita: Neturėjau teisės palikti visko savieigai. Pats matai, kokia
situacija - bakelis tuščias, koridorius pilnas vandens... Klausykis
manęs atidżiai. Prie reikalo jūs, kaip matau, dar nepriėjote. Taigi kai
ji baigs brūżinti, aš pasišalinsiu, palikdama judu tete a tete.
 Reporteris: Ką?
 Zita (nekantriai): Na, dviese, prancūziškai. Grįši pas mamytę, šaltai,
pasišvilpaudamas, lyg niekur nieko, ir tęsi pradėtąjį żygį. O aš
palauksiu gatvėje. Viską supratai?
 Reporteris: Šiaip lyg ir viską. Tiktai dėl švilpavimo...
 Zita (suirzta): Čia vaizdingas pasakymas, tropas... 
 Reporteris (persigandęs): Kas toksai?!
 Zita: (nekantriai): Na, kad aiškiau būtų! Viešpatie, koksai
nepataisomas... (pasiklauso) Atrodo, nebebrūżina. Użteks kalbų, laikas
veikti. Klausyk, o kaip su padarymu? (linkteli klozeto pusėn) Juk to
atėjai.
 Reporteris: Ai, aš gal... (skubiai) man praėjo. Nesijaudink,
apvaidinsiu.
 Zita: Na, żiūrėk.

 Zita skubiai persirengia. Nusimetusi chalatą, ji lieka su geltonais
šortais, balta bliuzele ir juodomis pėdkelnėmis. įbruka reporteriui į
rankas nedidelį veidrodį ir mėgina daryti makijażą. 

 Zita: Viskas. Na, kaip aš, einama? Tiesa, vos nepamiršau - pulkininkas
paties ieškojo. Tada po kavinės su tuo debilu iš gaisrinės grįżau
persirengti - ir toks snūdas suėmė! Priguliau, o čia - pulkininkas. Su
lampasais, kerzavais, żodżiu, viskas pagal statutą. Bet su manimi labai
maloniai bendravo. Sako: "Miela Zita, atsirado bendrł reikalų su
reporteriu, artimiausiu metu jį susirasiu. Aišku, nelinkėčiau jam to,
bet ką padarysi. Iki malonaus, mano angele." Angele, nieko sau... (Zita
prunkšteli) Neżinau, ko jisai nori, pats praneš. Na, iki. žiūrėk,
pasitempk. (ji nukelia duris, o išeidama įstato jas atgal)
 Reporteris (nusileidżia ant klozeto): Vai vai vai, galas man! Vai vai
vai... (ima rypuoti) Vargšė mano galvelė, ir mano plaukeliai tankieji,
šateniniai, ir akelės żaliosios, ir auselės raitytosios, ir smakras
ambicingasis, ir dailus liemenėlis... (pauzė) O jau rankelių, kojelių
dailumas neišpasakytas! Ir sėdmenėlių... vai vai vai, sumins mane
pulkininkas su viskuo...
 Mama (susiżavėjusi): Kaip grażiai gieda... 
 Reporteris: Čia mamytė, tik jinai viską żino. Reikia bandyti tartis,
kaip nors grażiuoju... (stojasi) Bet uż ką, uż ką? Aš tik atlikau savo
profesinę pareigą... (vis dar neatsitokėjęs, pamiršęs apystovas,
išeidamas išverčia duris)
 Mama(pastebėjusi įeinantį reporterį): Buvai išėjęs? Čia tavęs valytoja
ieškojo.
 Reporteris: Susitikome. (stengiasi būti labai lipšnus) Skaitote,
vadinasi?
 Mama (gyvai): Taip. žinote, knygose atrandu nuostabių dalykų, tai ne
mūsų sumauta tikrovė.
 Reporteris: Aha. (atsidūsta) Knygos, sapnai, vizijos. Pulkininkas...
 Mama: Ką turėjote galvoje, sakydamas "pulkininkas"? Koks šios
pareigybės ar karinio laipsnio ryšys su mūsł aptariamąja tema?
 Reporteris (apmaudżiai): Žinia, koks. Mūsų valstybė maża, visi vieni
kitus pażįsta, tamsta pati żinote... Nepakenčiu, kai mane klausinėja,
geriau jau pats... (baimingai iškvepia) Pulkininkas manęs ieško,
madam...
 Mama (su użuojauta): Vargšelis.
 Reporteris (sielvartingai): Bet kodėl aš, kodėl? Esu tik sraigtelis,
dievo karvelė...
 Mama: Tiesą sakant, nesuprantu, ko iš manęs norite.
 Reporteris: Ji, matote, neżino! (nuożmiai) Galvojate, kad aš koksai
durnelis, ir mane taip paprastai galima dulkinti? (kandżiai) O tamstos
disertacija, sielų utilizavimas...
 Mama (atlaidżiai): Ach, štai kas... O aš vis galvojau, ko tas tipelis
amżinai po mano lova lindi. Ten labai minkštos spyruoklės, tikriausiai
pastebėjote. Neużgavo jūsų?
 Reporteris: Buvo visko. Bet profesinė pareiga...
 Mama: Jaunuoli, nusiraminkite. Esate per daug nereikšmingas, kad
rekomenduočiau jus pulkininkui. Palaukite, iš kokio tamsta laikraščio?
 Reporteris: Geroji vakaro naujiena, ponia.
 Mama: Na, štai, atrodo, prisiminiau! Jūsł laikraščiu aš apšluosčiau
utilizavimo aparatūrą. Matyt, to użteko. Tikriausiai nemażai rašote?
 Reporteris: Na, taip. Tenka... pasireikšti.
 Mama: Taigi. Jokio kriminalo, paprasčiausiai įvyko klaida.
 Reporteris: Klaida... Pulkininkui nepaaiškinsi... (pasigirsta durł
skambutis, reporteris išbąla) Jau atėjo... manęs...
 Mama (nekantriai): Tamsta, prašau tvardytis, nebūkite piemburnis!

 Mama skubiai išeina atidaryti ir greitai grįżta su skoningai
apsirengusiu, galingo stoto barzdotu vyriškiu. 

 Italijos pasiuntinys (galingu bosu): Mano pagarba, sir, nepaprastai
malonu susipażinti.
 Reporteris (veblena): Leiskite atsisveikinti su artimaisiais,
pulkininke...
 Italijos pasiuntinys (šypteli): Sir, vertinu jūsų pastangas bei
geranoriškumą, tačiau būkime teisingi. Pulkininkas, na, taip... Kai
buvau karys, laipsnių tiesiog dar nebuvo. Kiek artimiau teko pażinti tik
Kaščejų nemirtingąjį - su juo konkuravome dėl įvaizdżio rusų
pasakojamojoje tradicijoje. Ir dar Alpił šaulius, kai paprašiau
politinio prieglobsčio. Buvau jų patarėju. Neblogi vyrukai, sumanūs.
 Reporteris: O pulkinininkas kur?
 Italijos pasiuntinys: Pażįstate poną Čezarę? Didis karys, nebijau to
żodżio. Tačiau - garbus amżius, kepenys, żodżiu, ligoninės, ligoninės...
Gal net suvisam. (diskretiškai patyli) Įprasta civilizuoto pasaulio
problema - niekaip nerandame su kuo pakariauti. O kovinei dvasiai reikia
peno. Apmaudu, bet dażniausiai tenka spręsti dilemą - nuobodus lojalumas
arba żudymo pratybos uż pinigus. Anksčiau, kai praktikavau, buvo
paprasčiau: susitikai kur miške, nepatiko, dėjai per galvą, ir ramu. O
dabar tos teisinės, diplomatinės procedūros tiek laiko atima...
Atleiskite, pamiršau prisistatyti: Italijos ambasados atsakingasis
sekretorius Ilja Muromiecas. Pavardė tenesuklaidina - tikriausiai esate
susipażinńs su fundamentaliomis dabarties tendencijomis, tokiomis kaip
bendra multikultūrinė erdvė, pasaulinio kaimo koncepcija ir t.t Noriu
pranešti jums apie savo vizito tikslą. Sir, man malonu pasakyti, kad
esate kviečiamas darbui į Londone veikiančią tarptautinę informacijos
agentūrą.
 Reporteris (abstulbsta): Aš? Uż ką?
 Italijos pasiuntinys: Detalės nėra mano vizito tikslas, bet, kiek teko
patirti, agentūros bosus sużavėjo tamstos aktyvumas bei polinkiai.
Matote, jiems, trečialeiliams tenykštėje rinkoje ir vos išgyvenantiems,
labai reikalingas żmogus iš šio regiono, nes jūsų kraštai palyginti
neseniai buvo madingi. Ignoruoti pastarąją aplinkybę reikštų elgtis
politiškai netoliaregiškai. Agentūrą išlaikantys fondai to neatleistł,
agentūros bosai nėra idijotai ir tą supranta. Būsite pristatytas kaip
viena iš vyraujančių geopolitikos tendencijų. Nors tamstos tėvynė
dażniausiai elgiasi kaip priplaukusi, vis dėlto jos nykštukinė rinka yra
viena didżiausių, lyginant su kitomis nykštukinėmis rinkomis. Paprastai
kalbant, tamsta esate reikalingas reprezentacijai.
 Reporteris: Reprezentacijai... O ką aš turėčiau daryti?
 Italijos pasiuntinys: Nuo bet kokios rimtesnės veiklos būsite
atleistas, kad ko nors nesugadintumėte. Tačiau artimuosius elektroniniu
paštu retkarčiais pasveikinti galėsite. Taigi stalas ir kompiuteris jums
garantuotas. Be abejo, pirmiausia išlaikysite kvalifikacijos testą.
Atleiskite uż šitą nepatogumą, bet ignoruoti tradiciją neleidżia
reglamentas. Mūsų visuomeninė nuomonė vis dar per liguista korupcijos
atvejams. Apskritai, manau, kad jums labai pasisekė.
 Reporteris: Tai čia angliškai?
 Italijos pasiuntinys: Suprantama. Tikiuosi, neturite problemų?
 Reporteris (skubiai): Ne, ne... O sakykite, gerbiamas tamsta, kaip mane
radote?
 Italijos pasiuntinys: Pagal katalogą, sir.
 Reporteris (suveikus żurnalistiniams įpročiams, nebeįstengdamas
sustoti): Tuomet pasakykite, gerbiamas pasiuntiny, man tokį dalyką:
kodėl šią informacij pranešate jūs, o ne agentūros bosai? (patenkintas,
manydamas, kad użdavė tikslų, demaskuojantį klausimą)
 Italijos pasiuntinys (atlaidżiai): Tiesiog vykau pro šalį, ir manęs
paprašė. Žinote, kolegiškas solidarumas... Kita vertus, koks jums
skirtumas, sir? Daug klausimų apsunkina ir taip nelengvą  mūsł żemiškąją
kelionę. Yra bendrų interesų erdvė, be to, viską, jei to darbo nenorite,
išsiaiškinsite vietoje. Kaip sakoma jūsł puikioje šalyje: neperšokęs
griovį, nesakyk - vau!
 Reporteris (energingai protestuoja): Sir, ką jūs, oi, ne, ne taip
supratote... Aš galvoje turėjau ne tą,  tikrai! Man tai labai
reikalingas darbas, patikėkite. Tikrai, sir! Aš pateisinsiu
pasitikėjimą, użtikrinu jus. Patarnauti bendriems interesams visada buvo
mano svajonė.
 Italijos pasiuntinys (geraširdiškai): Na, ir puiku. (įteikdamas
reporteriui voką) Čia bilietas į lėktuvą  ir rankpinigiai. Išskrendate
po dviejų dienų. Informaciją apie agentūrą, jos adresą taip pat rasite
voke. Berods, viskas. Taigi, sir, leiskite atsisveikinti ir palinkėti
sėkmės. Turiu garbės. 
 Reporteris (kuo nuoširdżiausiai): Aha, aš irgi.
 
 Italijos pasiuntinys mandagiai linkteli esantiems virtuvėje, ir greitai
išeina. Reporteris tuo metu ištraukia iš voko pinigus ir popierius.

 Reporteris: Žiūrėk, čia svarai!
 Mama (tarsi neišgirdusi, ironiškai): Tai pačiam su anglų kalba nėra
jokių problemų?
 Reporteris: Kam, man? Baik, kas tau sakė...
 Mama: Pats ką tik dievagojaisi pasiuntiniui.
 Reporteris (truputį išsigąsta): Tikrai? Ot, velnias, turbūt adrenalinas
mušė. Nieko neprisimenu.
 Mama: Klausyk, jis minėjo, kad surado tave pagal katalogą. Kaip
suprasti?
 Reporteris: Katalogas? Katalogas, katalogas... (staiga prisimena) Aha,
buvo... Kartą atėjo šefas ir pranešė, kad nubraukė nuo honorarų po šimtą
litų. Bet uż tai visiems išdalino po banko kortelę. Ir dar, sakė, į
katalogą każkokį įrašė. Vadinasi, atrodo, "European transit" ar "Sic
transit in gloria mundi" - każkas  panašaus. Mūsų mergos pagal jį tai
beveik visos išvażiavo. įsidarbino ten pas juos nakvynės namuose. 
 Mama: Ką vis dėlto darysi su anglų kalba?
 Reporteris (pasitikėjimas savimi jam jau sugrįżo): Nusiramink. Laiko
dvi dienos - sočiai, išmoksiu. žinai ką? (reikliai) Kodėl pas tave
vanduo nenusileidżia?
 Mama (sunerimusi): Tu ten viską palikai?
 Reporteris: Aš nepadariau! Bet ilgai taip neištversiu.
 Mama: Kitoje gatvės pusėje yra kavinė, paprastai einu ten. (jau
norinčiam išbėgti reporteriui) Palauk, duosiu pinigų kavai. Jei nieko
neużsakai, neduoda rakto.
 Reporteris: Tik neišeik niekur, turiu puikią idėją. Aš greitai! 

 Reporteris išskuba. Mama sugrįżta prie stalo, sėdasi, tyli. Gana ilgą
laiką nevyksta niekas.  

 Mama: Pasiunčiau jį parduotuvėn, o vėjas išplėšė żmogui iš rankų skėtį.
O vairuotojas instinktyviai pasuko vairą... (nors kalba ramiai, mpters
veidu teka ašaros) Sūnus trenkėsi smilkiniu į laiptelius prie įėjimo į
viešbutį - taip parašyta laikraštyje. Dar parašyta, kad visuomenė turėtų
rimtai pagalvoti, prieš leisdama vaikus parduotuvėn, imdama skėčius
vėjuotą dieną ir darydama laiptus. Nuotraukos... mano vaikelis guli
išsiżergęs, galva perkreipta, greta - kraujo klanas. (rūpestingai, nors
gal kiek prisiversdama) žinojimas tikriausiai padeda, esu tinkamas
pavyzdys, ateity bus išvengta... taip... Nebuvau ten nuėjusi.
Atleiskite, kad lendu į akis, nebegaliu... (atrodo, moteriai trūksta
kvapo) Privalau galvoti, galvoti, galvojimas - ginklas, kuris galbūt
išgelbės... Juk viskas sumaketuota tematiškai, pagal taisykles... Greta
sūnaus parašyta - keturiolikos tūkstančių savo vaikų motinos atsisakė.
Narsuoliai żmonės, pradėję  tuos tūkstančius. Naktis ar diena, seksas,
girtas, pavar
 gńs, seksas kaip depresija, neišvaduojantis, pasmerktas seksas. Jo
tńsinys - praeitis. Viešpatie, kas man... Tūkstančiai praeičių... ir aš
praeitis. Bet kodėl?! (mama ima aimanuoti, galbūt kamuojama fiziškai
nepakeliamo vidinio skausmo)
 Šoferis: Tačiau kam tai rūpi?
 Mama: Ponas vairuotojas?! Atsiprašau, esu dar sutrikusi... (ima
karštligiškai šluostytis ašaras)
 Šoferis: Turėčiau prašyti atleidimo.
 Mama: Turbūt negalėčiau pasakyti: atleidżiu. Kodėl atėjote?
 Šoferis: Neżinau. Iš tiesų, viskas pasakyta, nebūtina net susitikti.
Nors gal būna, kad taip atsitinka - jausmai, tikri, kankinantys
išgyvenimai, ginant save, artimuosius, dirbant, darant gerus ir blogus
darbus, ignoruojant taisykles, nusikalstant, tiesiog - żudant ir żūnant
patiems. Neżinau, ar tai kam rūpi. Mus suformavo żiniasklaidos čiuożykla
ir bręstančio įstatymo paradoksai. Esame reikalingi tik besivystantiems
dėsningumams, kurių pageidautiną brandą ne patys nustatome.
 Mama: Jūs labai įżvalgiai kalbate. Ar tai ne gynyba nuo sążinės
puolimo?
 Šoferis: Be abejo, taip. Tą prakeiktai żemą šaligatvį, kurį per lengvai
mašina peršoko, jūsł vaiko skrydį sapnuosiu iki gyvenimo galo. štai ir
atėjau. Neturiu teisės į atleidimą, bet supratimo tikiuosi, jei jis
įmanomas.
 Mama: Pats neżinote? Kiek pajėgiu suvokti, tai tebūtų patas,
lygiosios.
 Šoferis: Be lygiųjų neįmanoma, jos yra būtina sąlyga. Tos pačios
ateities vardan, nors tai, be abejo, skamba ironiškai.
 Mama: Norite taikos, paliaubł ar tik nusiraminimo?
 Šoferis: Bent kiek nusiraminimo abiems. 

 Šoferis dingsta iš tarpdurio. Mama atsigrężia, tačiau nespėja jo
pamatyti. Stojasi, išbėga, po akimirkos grįżta.
 
 Mama: Gyventi su bent kiek... (eina prie kriauklės, vilgo akis
vandeniu)
 Reporteris (pergalingai įżengdamas pro duris): Sukausi kaip tik
galėdamas! Tikiuosi, nepriverčiau laukti?
 Mama (ramiai): Nieko tokio. Norite dar każką pasakyti?
 Reporteris: Taip! Pasėdėjau, pagalvojau gerai ir sakau sau: gerai,
pavażiuosiu aš iki to Londono.
 Mama: Dżiaugiuosi. (lūkuriuoja duodama suprasti, kad reporteriui jau
būtų laikas išeiti)
 Reporteris: Taigi. (nuożmiai) Bet tada dar nueinam į kiną!
 Mama (net skėsteli rankomis): ō kokį kiną, meldżiamasis, juk pats ką
tik verkšlenote bijodamas pulkininko! Ar bent įsivaizduojate, kas
nutiks, jei pulkininkas spės jus nučiupti? Be to, jūsų laukia
intensyvios anglų kalbos studijos.
 Reporteris: Ai, dėl vieno filmo, nespės... Klausykit, einam! Tenai pas
juos ant vinies repertuaras kabo. Perskaičiau, kad tuoj prasidės
seansas, "Gladiatorius"! Masovkės, żinokit, fantastiškos. Ir jokios
żmogiškos dramos. Karoče, aš laiptinėje. Lau-kiu! 


 Trečias veiksmas  
 

 Ta pati aikštė kaip ir pirmajame veiksme, tik jos centre ant aukšto
postamento puikuojasi bronzinė skulptūra, visu ūgiu romantiškai pakilia
poza nulietas reporteris (mastelis 1+1). Skulptūra atlikta grakščiuoju
stiliumi, galbūt kiek stilizuota, nes realizmŻ papildo reporteriui ant
nugaros pritaisyti sparnai. Prieš postamentŻ vyksta ūkininko
organizuotas mitingas, kuriam jis pats ir vadovauja. Dalyvauja
keliolikos asmenł minia, čia pat ir visi iki šiol scenoje pasirodń
veikėjai, išskyrus Italijos ambasados sekretorių ir Balsą.
 Ūkininkas (visąlaik kalba - dażniau šaukia - į megafoną): ...
pażiūrėkite atidżiai į tą żmogų... Piliečiai, primygtinai prašau
atidżiai, nepraleidżiant nė menkiausios smulkmenos, viską apżiūrėti -
jūsų pačių labui, nes mitingo metu vyks konkursas. Skelbiu jo sąlygas:
kas ras ir teisingai nurodys tris skirtumus tarp apatinės ir viršutinės
skulptūros dalies, gaus vertingą prizą, septinto dešimtmečio skalbimo
mašinŻ "Riga", kuri pernykščiame Southby'o aukcione įvertinta tūkstančiu
jenų. Vau, ponai! 
 Minia entuziastingai suūżia. 
 
 Vienas iš minios: Organizatorius, ei, organizatorius, kur ta riba? 
 Ūkininkas (įtariai): Kokia dar riba?
 Tas pats: Taigi pats sakei, viršutinė ir apatinė...
 Ūkininkas: Ai, šita... Nesigrūsti, tvaju mat'! Aiškinu: kaip matote,
skulptūrą sudaro stulpas, vadinamas postamentu, ir, tai, kas liko. Kokia
yra jūsų użduotis? Aiškinu: jūsų użduotis yra nekreipti dėmesio į tą
stulpą, bet atidżiai, iš visł pusił, apżiūrėti likutį. Kaip jau
teisingai pastebėjote, likutis yra mūsų visų gerai pażįstamas gerbiamas
reporteris. Paplokime, ponios ir ponai! (minia ploja, staugia, švilpia)
Gerbiamo reporterio vardu dėkoju visiems. Dabar prašau ypatingo dėmesio:
viršutinę reporterio dalį sudaro tai, kas nuo kelnių dirżo eina aukštyn.
O apatinę... kas sudaro apatinę? Greitai, greitai, neżiopsoti,
greitai...
 Tas pats (paveiktas vedančiojo sugestijos, labai skubiai): žemyn!
 Ūkininkas: Teisingai, puikus atsakymas! Atsakymo autorius bus
apdovanotas prizu, nuostabiu prizu, kurį įsteigė mūsų visų labai
mėgstamas laikraštis Geroji vakaro naujiena! Paplokime, ponios ir ponai!
Tas prizas (pauzė, bylojanti apie organizacinį ūkininko meistriškumą)
tas prizas, gerbiamieji, tai naujutėlaitis automobilis Mercedes benz,
modelis S600! (minia stovi kaip stabo ištikta, pasigirsta dunkstelėjimas
- tai nuvirto apalpęs laureatas) Kur mūsų šaunusis teisingo atsakymo
autorius? Guli, dżiaugiasi, šelmis? Neškite, pristatykite jį šen!
Pakalbinkime mūsų mieląjį laureatą. Sakykite, kur dirbate? 
 Laureatas (dar nelabai atsitokėjńs): ...niekur nedirbu.
 Ūkininkas: Jis niekur nedirba, vau! O ką valgote?
 Laureatas: Ką?
 Ūkininkas: Klausiu, ką valgote? Niam niam. (visiems, kviesdamas) Niam,
niam! Niam, niam!
 Minia: Niam, niam! Niam, niam! Niam...
 Laureatas: Viską.
 Ūkininkas: Pasirodo, jis valgo viską, vau, ponios ir ponai, aš apakęs!
štai jūsų prizas, żaislinis Mersedes benz S600! O mes tęsiame konkurso
sąlygų  aptarimą. Laureatas, a girdi, eik, eik iš čia... Taigi labai
ilgai svarstėme, klausdami savęs, kur, kur ji turėtų būti, ta riba. Vau!
Ir štai po ilgų -  patikėkite! - ginčų nutarėme apsistoti ties dirżu.
Tiesa, ten aukštai jis gal nelabai matyti. Tačiau yra! Tikiuosi,
įsivaizduojate, kurioje vietoje? pasikelia švarką ir parodo) Va čia,
żiūrėkit, jo irgi mażdaug taip pat. 
 Vienas iš minios: Iš kur tamsta żinai, ar čiupinėjai? 
 Ūkininikas (iš pradżił sutrinka): Na, mes ruošėmės. Juk sponsoriai,
prizai... negalvokit, kad mes kokie durneliai, patikrinom. (stengdamasis
nukreipti kalbą) Dar klausimų yra? Klauskite, klauskite, o tai paskui
bus vėlu...

 Prie atokiau susibūrimą stebinčios mamos prisigretina Zita. Zita su
čadra, ant kurios użmaukšlinta firminė kepurėlė su użrašu "Roundup",
apsivilkusi tokiu pat firminiu darbiniu švarku ir apsmukusiais
reperiškais dżinsais. Rankose tarsi nerūpestingai laiko nedidelį
kauptuką.

 Zita (balsas iš čadros sklinda dusliai ir paslaptingai): štai ir
susitikome, mamyte...
 Mama (kiek nustebinta pašnekovės išvaizdos): Laba diena. Dovanokit...
negaliu prisiminti.
 Zita: Vadinkite mane Pinkertonu, visa kita tamstai neturi rūpėti. Ir
nesidairykite, dėl dievo meilės!
 Mama: Palaukite, palaukite, jūs berods lankėtės... (nudżiunga) Ponia
valytoja! Atleiskite, kad iš karto... Pakeitėte darbą? Kaip laikotės,
sveikatėlė kaip?
 Zita: Kartoju - nesidairyti! Apsimeskite, kad kalbatės su savim. Arba
dainuojate. Žinote tą - "Oi jojau jojau, dūmojau..."?
 Mama: Aišku, żinau. (ima pritarti Zitai, abi grażiai dviem balsais
sudainuoja keletą eilučių)
 Zita (čadra ir taip trukdė kvėpuoti, o dainavimas atėmė paskutinius
kvapo likučius): O Jėzau... (griūna kaip pakirsta)
 Mama: Ponia valytoja! (nuplėšia čadrą ir ja ima vėduoti Zitai prieš
veidą)
 Zita (pamażu atsipeikėdama sėdasi): Kas per apdangalai, neįmanoma
kvėpuoti. (išspjauna kramtomą gumą) Iš tiesų, svetimi kultūriniai
modeliai lietuviams vargu bau ar tinka. Na, gerai, tamstos viršus. Vis
dėlto grynai kolegiškai, kaip moteris moteries prašau: atskleiskite savo
kortas, ponia.
 Mama: Kokias kortas? Aš nelošiu.
 Zita: Vis dar laikote mane naivuole? Gerai. Sakysite, su tuo ant
postamento nebuvote susijusi?
 Mama: Na, buvome kine, vadinosi, berods, "Gladiatorius". Jam labai
patiko - vis šokčiojo, šūkaliojo "duok, kąsk jam...", "...aha, żąsine!",
dar każką. Paskui laikraštyje perskaičiau apie atminimo mitingą -
nusprendżiau ateiti. Tarp kitko, neżinote, kodėl jis su sparnais?
 Zita: Ne į tą lėktuvą įsėdo - każkokį sportinį ar naikintuvą. Aerodrome
du tebuvo, matyt, nepataikė per skubėjimą. Pilotas irgi nieko tokio
nepagalvojo. Na, įlipo każkoks nenuorama, gal čia toks reglamentas, juk
savo tradicijas dar tik kuriame. Karoč', katapultavosi reporteris.
 Mama (susiżavėjusi): Kaip Dedalas...
 Zita: Aha, tikras diedas... Matyt nervinga diena jam išpuolė. (sau)
Kokia keista daryba - diedas-dedalas... Gal čia mażybinis-maloninis?
 Mama: Tai pulkininkas niekuo dėtas?
 Zita (apmaudżiai): Koks pulkininkas? Utilizuodama tamsta każko
neišjungėte, tai jis dabar sapnuojasi be jokio ryšio, kaip papuola, gėda
net sakyti: plikas, apżėlęs, kreta visas, sako, duok išgerti. Nors
mantijos būtų nepragėręs... O kiek żadėjo, angelu vadino... (grieżtai)
Ką gi, tokia jau mūsų, kšatrijų, dalia. Tęskime, ponia. Kad ir ką
bekalbėtume, reporterį jums teks prisiimti - kinas, šūkčiojimai, visa
kita... Turbūt nedrįsite neigti, kad prieš vargšą reporterį buvo
pulkininkas. Lošėte dvigubą żaidimą? (mama nori każką sakyti) Bet tai ne
viskas! Turime agentūrinius duomenis, neginčijamai įrodančius, kad pas
jus lankėsi šoferis. Ir pagaliau visiškai neaiškūs tamstos ryšiai su
velioniu savo sūnumi. Indukcijos metodas pateikia kelias mįslingas
jungtis: amżinatilsį sūnaus - su šoferiu, reporterio - su pulkininku,
pulkininko - su šoferiu, tamstos - su manimi, mano - su savimi. Neżinau
tamstos tikslų, bet neabejoju, kad suokalbio centre esate jūs. (mama vis
dar nori każką  sak
 yti) Ai, nesikuklinkite, madam, veikėte išties talentingai, tiesiog
nesitikėjote, kad teks turėti  reikalą su manimi. (atsainiai) Būtume
puiki komanda... (atsidūsta giliai giliai ir staiga pratrūksta) Aber es
ist anders gekommen. Gott wird wissen, warum. Meine alten Mobel faulen
in einer Scheune, in die ich sie habe stellen durfen, und ich selbst,
ja, mein Gott, ich habe kein Dach uber mir, und es regnet mir in die
Augen.3 (puola mamai į glėbį ir rauda, rauda)
 Balsas (kol Zita rauda, diskretiškai, kaip ir reikalauja situacija):
Ponios ir ponai, girdėjote eilutes iš austrų poeto, būties bei
egzistencijos giedotojo Rainerio Marijos Rilkės romano "Maltės Lauridso
Brigės użrašai". Pateikiame vertimą, kurį atliko ponas Antanas Gailius:
"Bet viskas išėjo kitaip, Dievas żino kodėl. Mano senieji baldai dūlėja
darżinėje, į kurią man leido juos susidėti, o aš pats, Viešpatie! - aš
pats neturiu stogo virš galvos, ir lietus lyja man į akis."4  
 Mama (glostydama Zitos plaukus): Jūs labai įdomiai rengiatės. Sakykite,
čia darbas toks, ar tiesiog, na, taip patinka?
 Zita (nusišnypščia): Techno negaliu pakęsti. Esu konservatyvių pażiūrų,
labiausiai vertinu balinius šokius. Tačiau dabar laikas toks
eklektiškas... Pastebėjote, kas darosi ant podiumo? 
 Mama: O šukuosena? Gal išduotumėte, pas ką kerpatės?
 Zita: Ai, kaimynė tokia yra. Gerai, galėsiu suvesti.

 Nuo minios atsiskiria żmogus, prisiartina prie ponių. Pasirodo, tai
gaisrinininkas.

 Zita: O, ir jūs čia?   
 Gaisrininkas: Pagalvojau, galbūt vertėtų ateiti.
 Zita: Ai, nesiteisinkite! (koketiškai) šelmis... (mamai) Leiskite
pristatyti, labai perspektyvus jaunuolis, tarnauja greitojo reagavimo
dalinyje. 
 Mama: Malonu. Jūs man atrodote matytas, ar tik nesame susitikę pas
Tomą?
 Gaisrininkas: Taip, renkamės trečiadieniais pażaisti kėgliais,
virtuvėje jis turi kėgelbaną.
 Mama (atlaidżiai): Jūs man sakote... 
 Zita: Tai jūs pażįstami? Viešpatie, visi vieni kitus pażįsta. Kada tai
baigsis...
 Gaisrininkas: Atminimo renginiai gerokai troškina, nusprendżiau nueiti
aperityvo. (mamai) Gal palaikytumėte draugiją? (mama dvejoja)
 Zita: Eikite, mamyte, eikite, pamatysite, kaip bus gerai.
 Gaisrininkas (mandagiai Zitai): O jūs?
 Zita: Ai, gal ne. Reikalų turiu, be to, aperityvui reikia żaismės,
santūraus, kiek prieštaringo nusiteikimo, o aš šiuo metu jaučiuosi
veikiau elegiškai.
 Gaisrininkas: Tuomet leiskite atsisveikinti.
 Zita: Aha, davai.
 Mama: Tikiuosi, iki pasimatymo.
 Zita: Taigis taigis kaipgis - ars longa, sed vita brevis. (mama su
gaisrininku patraukia šalin, Zita żiūri paskui) Elitas elitui akies,
kaip sakoma, nekabliuos. Nors tas żąsinas pulkininkas atsirastų, 
paguostų...
 Gaisrininkas (jau kiek atsitolinus nuo Zitos, konfidencialiai): Kas jai
darosi?
 Mama: Atrodo, identiteto krizė.
 
 Zita įsilieja į minios gretas, o mes grįżtame į mitingą, kur
viktorinos, kas yra aukščiau ir kas - żemiau, aistros, atrodo,
kulminaciją persirito.

 Ūkininkas (nervingai każkam vienam): ...paleisk, o tai kaip pisiu!
Sakiau: uż skulptūros, stovi pastatyta, po mitingo galėsi neštis. Nu,
nedings jinai niekur! Gerai, eik, żiūrėk, bet kad dabar nejudintum!..
Ponios ir ponai, piliečiai, sesės ir broliai! (giliai prasminga pauzė)
Nors żaisti mums būtina, susirinkome čia ne tik tam! Susibūrimo
intencija - paminėti iškilų żmogų, kurį tamstos regite ant stulpo. Iš
karto noriu pabrėżti: tautiečiai, nesileiskit dulkinami ir netikėkite
żiniasklaidos paistalais apuie katapultą, taip paprastai mūsų
sociokultūrinėje erdvėje nesikatalpultuojama, gal tik kas dešimtas
kartas suveikia. Tai yra korumpuotų priešų sąmokslas! (atsidūsta)
žodżiu, dramatiškas, ypatingas gyvenimas, toks pat ir likimas. Giliai
pamokantis ir reikšmingas kraštui. Viliuosi, kad jo darbai ir żygiai
amżių amżiams taps oficialiosios šalies istorijos dalimi. (po plojimų)
Gal dar kas pageidautų pasisakyti?
 Žąsis: Norėčiau! Ir aš... pasakysiu.
 Ūkininkas (akivaizdżiai sutrikęs) : Tiktai trumpai ir į temą prašyčiau.
Laiko nėr, pietūs jau.
 Žąsis (suplukusi nuo brovimosi) : Nesijaudink, pasakysiu trumpai!
Netikėkite netikrais pranašais, piliečiai! Va šitas (rodo į ūkininką)
čia jums grażiai pudrino - (mėgdżioja) "ypatingas gyvenimas", "amżių
amżiams..." Bet, żinokit, tasai yra lygiai toks pat kluika kaip ir visi
kiti. Kai jisai ir jo konsultavimo tarnyba kaime pradėjo reikštis,
nuėjau kaip pas żmogų, galvojau, patars, paaiškins... Žinot, ką jisai
tada man pasakė? Sako, kas tave tokią priims į Europos SąjungŻ ir
Pasaulinę prekybos organizaciją, dūra tu. Tarkimės taip - duodi man, o
aš tau išrašau multitabso ir privedu iki kondicijos, tai yra vadinamoji
atviro kredito linija, tu comprends? Kai į tave kreipiasi kaip į żmogų, 
galvojat, lengva artsispirti? Nu, ir daviau aš jam. Paskui dar daviau...
O, galvojat, pati gavau? Dar ir dabar apsimeta, kad nepażįsta. Tai,
sakykit, čia - padorus elgesys, pagarba bendrapiliečiui? Aš laikau, kad
buvau išprievartauta. 
 Žmogus iš minios: Bet tai jau ne tik elgesio reikalas. Išprievartavimas
- neeilinis, sukrečiantis įvykis bet kurio żmogaus gyvenime. Kaip jūs su
tokia patirties našta galvojate gyventi toliau?
 Žąsis (pamąsčiusi): Nu, jo, dekalogo pożiūriu nekaip išėjo. Kita
vertus, matot, mes pradedam gyventi laisvos rinkos sąlygomis. Galvoju,
gal įgyta patirtis padės man, pavyzdżiui, pradedant savo verslą? Be to,
nebuvo taip jau blogai, sążiningai prisipażįstu. Jisai (rodo į ūkininką)
- visai nieko patinas. Tiesą sakant, nesititkėjau, kad Lietuvos kaime
yra tokių Kama Sutros specialistų. Suprantat, aš ne prieš Europos
Sąjungą, Pasaulinę prekybos organizaciją, dulkinimą. Bet viskas turi
vykti pagal teisingus principus ir susitarimus. Ir būtinai viešai.
Viešumas, pasakysiu jums, labai svarbus. Tai tiek, draugai, norėjau
pasakyti.
 Ūkininkas (skubiai): Ačiū, ačiū labai prelegentei uż mintis, o dabar
skelbiama kavos pertrauka, kurios metu bus dalinama kareiviška košė.
Piliečiai, dėmesio! (matyti, kad galimybė kalbėti grążina jam
pasitikėjimą savimi) Po pertraukos bus skelbiama rezoliucija! Prašome
teikti pasiūlymus, redakcinė komisija dirba uż stulpo, prie skalbimo
mašinos! Košės użteks, piliečiai... ai! Paleisk, durniau... 

 Žąsis košės dalybose nedalyvauja, laikosi atokiai. Prie jos
prisigretina Zita.

 Zita: Sveikinu, buvau sużavėta. Tik aš dar būčiau użakcentavusi
pagoniškojo dievų panteono reikšmę tautos mentaliteto vystymuisi.
 Žąsis: Matote, mano specializacija kiek kita, apimanti atskirų
żmogiškųjų organų gravitavimą  anapus laiko ir erdvės. Todėl nesijaučiu
kompetetinga apie panteoną...
 Zita: Gravitavimas - labai įdomi sritis! Koks jos turinys? 
 Žąsis: Tiesą sakant, neżinau  gerai. Tiesiog paprastai ir moteriškai
nuolankiai susitaikau su neišvengiamybe, kad specializacija - tai mūsų
lemtis, likimas, visų żmogiškųjų veiksmų bei judesių  vertybinis matas.
 
  Prie besišnekučiuojančiųjų prisiartina ūkininkas, gerokai suveltas,
viena švarko rankovė nuplėšta.

 Ūkininkas (żąsiai, apmaudżiai): Negalėjai susilaikyti, niekaip? Būtinai
reikėjo viską gadinti...
 Žąsis: Kodėl turėčiau tylėti, jeigu terminai seniausiai praėjo?
Galvoji, tavo reikalai vėl svarbiausi, o visi kiti palauks?
 Ūkininkas: Eik, eik tu... Taigi sakiau - būčiau pamokėjęs...
 Žąsis: Jis, matai, pamokėjęs... Bent nemeluotum, żąsine tu! Norėjai
demokratijos, tai ir turėk!
 Ūkininkas (kuo nuoširdżiausiai pasipiktinęs): Aš, demokratijos!? Tu
pagalvok, ką šneki! Manai, malonumas čia kautis dėl savo švarko? 
 Žąsis: Bet ir użdirbi. Juk gyreisi...
 Ūkininkas: O ką darysi? 
 
 Prie kalbančiųjų prieina Žozefina

 Žozefina (kreipdamasi į ūkininką): Čia jinai? (vylingai) Tai gal,
sakau, supażindintum, civilizuotai...
 Ūkininkas (nervingai): Ai, baik, žoz, su tais asmeniškumais...
 Žozefina (żąsiai): Vadinasi, tamsta taip pat dalyvaudavote?
 Žąsis (kukliai): Aš tik epizodiškai įsijungdavau.
 Žozefina (mįslingai): Vis tiek... Svarbu - atstovavimas, visur, visose
srityse.
 Žąsis (mażumėlę išsigandusi): O tai... kodėl?
 Zita (įsitraukia į pokalbį, kreipdamasi į ūkininką): Labai sklandżiai
organizuotas renginys - turbūt turite mitingų rengimo sertifikatą.
Sakykite, kaip jį gavote?
 Ūkininkas: Aš tų bulviagumbių, solanum tuberosum, dar turėjau. Nuveżiau
į departamentą, sakau:  še. Jie sako: gerai, še. Pasirodo, miestui mūsų
produkcijos reikia. Każkur spaudoj netgi rašė, atseit numirtų, jeigu
nevalgytų. Ar iš pradżių išdurnėtų, o tik paskui... Karočė, tokia
tvarka. 
 Zita: Aha. Vadinasi, sertifikatas ne ISSO, ne tarptautinis.
 Ūkininkas (abejodamas): Kokį latvį gal ir galėčiau... bet jau lenką -
każin. O kodėl tamsta, maloningoji ponia, teiraujatės?
 Zita: Matote, galvoju ir aš każką panašaus vystyti, šiuo metu kaip tik
turiu laiko. Tiktai dėl tuberosum neżinau...
 Ūkininkas (susirūpina): Użmirškit, ponia. Ir tuberosum, ir apskritai.
Vargas, żinokit, juodas vargelis - neįsivaizduojate, kokius skausmo,
pażemininmo kelius tenka minti... tikrai ne gleżniems moteriškiems
pečiams...
 Žąsis (žozefinai): Na, va, vėl savo stichijoje, makaronł kabinėjimo...
 Ūkininkas (šnairuodamas į žąsį): Be to, reikia įdirbio. Tiktai iš
šalies viskas paprastai išrodo. Geriau palikite
profesionalams...(staiga) O Jėzau, pabaigą użmiršau! Atsiprašau
tamstų... 
 Zita: Jūsų kolega labai impulsyvus. Jis nepavojingas visuomenei?
 Žozefina ir žąsis (kartu, bliuzo ritmu): Jis nepakartojamas (kadencija)
o jeee!

 Ūkininkas sugrįżta į vadovaujančio vietą, atsikrenkščia į megafoną.

 Ūkininkas: Piliečiai, piliečiai! Rezoliucija. Prašom išklausyti
rezoliuciją! (stovinčiam ir skubiai rašančiam greta, pusbalsiu) 
Parašei? Duok staigiai... staigiai, sakiau! Pabaigsiu pats...
(iškilmingai) Ponios ir ponai! Laisvų laisvos visuomenės piliečių żymaus
reporterio paminėjimo mitingo  perėfor...perfomėnesin...pere... (įsiutęs
rašiusiajam) Ką čia parašei? (vėl pusbalsiu) Aš tau, blin', żinok,
tikrai kiaušius nurausiu, paskutinis kartas, suknistas postmoderniste...
(vis dėlto išklauso paaiškinimus) Taigi, mitingo-performanso
rezoliucija! (trumpa, iškalbi pauzė) Primo. Prakeiksmu rūsčiu
prakeikiame visą supuvusį Vakarų kapitalizmą, tarptautines finansų
organizacijas ir tuo pačiu skausmingai jų ilgimės. Sekundo. Iškilmingai
deklaruojame išskirtinę savo vietą šiuolaikinėje tikrovėje, todėl
skelbiame iniciatyvą į Windows 2000 įvesti Krikščiukaičio-Aišbės
elementorių ir  platinti programą piratiniu būdu. Tertio. Kartu su
visais gyvais ir mirusiais, taip pat ateityje gimsi
 ančiais deklaruojame gilų savo sielos skausmą dėl švietimo padėties.
Quatro. Besąlygiškai  pripażindami tautos teisę į nacionalinį savitumą,
rekomenduojame posakio "Moki żodį - żinai kelią" paradigmoje juodas avis
paskelbti nacionalinės reikšmės gyvuliais. Iš kitos pusės, deklaruodami
savo atvirumą modernybei bei siekį żengti pażangos keliu, siūlome ilgio
matavime pereiti prie jardų sistemos. Qinto. Primygtinai reikalaujame
dar kartą atnaujinti diskusiją apie garbingą bei sążiningą elgesį bei
pasirūpinti, kad ji būtų tik teorinė, o teigiami pavyzdżiai - iš
Afrikos, Azijos, Amerikos tautų senosios istorijos. Seksto. (perskaitęs
żodį, iš pradżių nuščiūva)  Taip pat reikalaujame paskelbti amenstiją
sau patiems, idant ateities kartos żinotų ir įvertintų mūsų  pastangas.
Viskas. (vėl pusbalsiu) Uż seksą tu dar atskirai atsiimsi... Kas uż?
Vienbalsiai, priimta! (giliai atsidūsta, pats sau) Tarkime, kad
paminėjome tą daltoniką.

 Ūkininkas išsiveja rezoliuciją rašiusį padėjėją, o mitingas, ir šiaip
senokai pakrikęs, galutinai virsta vaikštynėmis. Użgroja techno, visł
nuotaika kuo puikiausia.

 Zita: Kokia vis dėlto vitališka, rasota ta mūsų visuomenė! Tikri
pirmeiviai...
 Žąsis: Kokie pirmeiviai?
 Zita: Dar nuo Adomo ir Ievos, neabejoju. Turint galvoje elementariųjų
lauko dalelių teoriją, kai kvantas dingsta, jo kelias niekaip
neużfiksuojamas... o paslaptis lieka! Visiškai susikompromitavęs
vyriškasis logos - tiesiog nuostabu! Euklido logika traukiasi,
traukiasi...
 Žozefina (atsargiai): Koks dvasingas diskursas... (pasiraususi
ištraukia iš rankinuko termometrą,  ištiesia Zitai; ši klusniai,
mechaniškai kišasi termometrą użantin) Termometrą visada nešiojuosi su
savimi. Ar maża kas...

 Grįžta ūkininkas su armonika

 Ūkininkas: Na, štai, išsikroviau... Nepaprasta buvo įtampa! Ech,
moterys, kad jūs żinotumėt... (puola bučiuoti visas) Neżinau kuris,
Kurmelis ar Salomėja Nėris sakė: nors padliecai tie lietuviai, bet aš
juos vis tiek myliu. Jaučiuosi, żinokit, kaip su sparnais! (meiliai
pażvelgia reporterio pusėn, pamojuoja jam) Nepamiršim tavęs, per amżių
amżius! Klausykit, varom į tusoną! (nelaukdamas atsakymo, pasuka
vaikštynių pusėn, bet pusiaukelėje stabteli, susimąsto) O gal
Dzerżinskis, ne Kurmelis? Ai, koks skirtumas... (ištraukia iš minios
żmogų, įbruka jam armoniką) Davai, pavaryk! (żmogus pradeda improvizuoti
techno tema, ūkininkas šokdamas pritaria įprastuoju lia lia lia...)
 Žąsis (susigraudinusi braukia ašaras): Kaip grażu - išbučiavo visas...
Vis dėlto mylime mes save tėvynėje!
 Žozefina (Zitai): Termometrą ištraukite, jau laikas. (Po pauzės) Nieko
tokio, paprasta isterija.  Žinote, prisiminiau, kaip jaunystės idealizmo
suklaidinta netyčia perskaičiau apie każkokį Godau, Gadą ar Gaudą...
 Žąsis (autoritetingai): Gaudas yra sūrio pavadinimas. Tikriausiai
tamsta sūrinės lankstinuką  vartėte.
 Žozefina (truputį įsiżeidusi, oriai): Neblogas sūris. Gal prėskokas,
bet neblogas. Tačiau čia kalba apie importinį... Tiesiog jų morfologija
tokia jau išpuoselėta, neįmanoma susigaudyti, kaip ištarti. Karoč', iš
pradżių buvo toksai Beketas - (reikšmingai) airis, tarp kitko. O paskui
dar kiti du, tai jie kaip durneliai laukė minėtojo Gado ar Godau. Nors
tas - joks pażįstamas, įsivaizduojat?
 Zita: Jūs kalbate apie Lakį ir Konstantiną iš Semiuelio Beketo pjesės
"Belaukiant Godo".
 Žozefina (nudżiunga): Va va, apie šituos. Ir kaip šitaip galima... Jau
seniausiai atsibodo, visiems viskas aišku, o jie... Kaip ligoniai kokie.
(truputį baimingai) Sako, Vakaruose jie - tas Beketas, Lakis ir tas Godo
- labai jau pagarboj! Mat atspindi visuotinį susvetmėjimą.
 Zita (energingai): Ką reiškia "visuotinį"? Nėra tokio dalyko! Tik
lengviau visko įkvėpėm, ir jau turim vaikytis paskui svetimybes? Tai
paprasčiausias oportunizmas, kurio ištakos seniai żinomos, išsamiai
aprašytos dar "Cukriniuose avinėliuose"! Prieš šį gaivalą būtina
negailestingai kovoti, kitaip niekada neużauginsime gleżnųjų savo
żvaigżdżių! Pasaulinis informacijos  tinklas, tarptautinės monopolijos,
transkontinentinis minčių, prekių ir kapitalo judėjimas - nusišvilpt...
Mes viską mokame pasidaryti patys. Mums reikia savo, normalaus,
lietuviško susvetimėjimo.
 Žozefina (skubiai): Visiškai pritariu. Tiktai kaip norėtłsi nors
truputį normaliai pagyventi! Maniškis nuo tos kūrybos visai iškvaišo,
susišnekėt neįmanoma...
 Žąsis (netikėtai, taip, kaip visuomet atsitinka genialių minčių
atveju): Vajetau, Egidijus!
 Žozefina: Ką - Egidijus?
 Žąsis: Nu, Egidijus. Egidijus, ir viskas. Tegu jie ten vazojasi su savo
Godo, o mes puikiausiai galime palaukti Egidijaus. Egidijus man nuo
vaikystės labai patiko. Ir vėliau daug Egidijų  pażinojau.
 Zita: šiaip, gal ir nieko. Ir mūsiškis, ir autentiškas. Ir skambu. Kaip
manote?
 Žozefina: Oi, moterys, jau kaip smagu, tiesiog netveriu... Bet nors
truputį żinojimo, kada mażdaug, tik labai labai apytikriai. Nors
lašelytį vilties... Jau dabar neżinau kaip jo pasiilgau. Be to, ir
pasiruošti reikia.
 Žąsis: Šiaip, iš tikrųjų... Geriau, kai żinai, iš kurios pusės tikėtis.
O tai vėl nepataikysim.  (nedrąsiai) Ne pulkininkas?
 Zita: Oi, ne, ką jūs! Pulkininkas - tik šiaip, nostalgijos šmėkla. Be
to, jisai buvo Vycka. Vis dėlto siūlyčiau labai neskubėti, juk dar tik
pradedam. Turėsim tą savo Egidijų...

 Skamba grażi, energinga muzikėlė. Ji sukasi per greitai, galbūt nedaug,
tik truputį, tačiau to juk ir użtenka...

 
 PABAIGA