| Pradžia |    Vertimai (français)    Profesionalu godos    Tylos!    Egidijus    Letos pliažai saulėti    Vertimai (english)



ATGAL, GAMTON!
HEUREKA
MARŠRUTINIU
NAKTIES MALONUMAI
NARATYVO GALAS
NOSTALGIJA
PYRO PERGALĖ

PYRO PERGALĖ

 Truputį niekino tikrovę, kurioje teko gyventi. Be abejo, kasdienėje
praktikoje neįstengė atsispirti jos vilionėms, be to, nenorėjo
pasirodyti esĄs nedėkingas. Vis dėlto pripażindamas, kad tenka veikti
labai patogiais laikais, su apgailestavimu konstatavo, jog nepakartojamo
ir kilnaus żavesio juose maża. Vaizduotės, grynosios refleksijos lygyje
pirmenybę mieliau atiduodavo kitoms epochoms, nutolusioms nuo dabarties
bent per keletĄ šimtmečių. Pavyzdżiui, viduramżiai - tai jau visai kas
kita, jie viliojo ir audrino vaizduotę. Laisvalaikiu skaitė šaltinius,
tad apie minėtĄjį laikotarpį buvo sukaupęs nemażai żinių. Riterių garbės
kodeksas, idealus moters paveikslas kurtuazinėje poezijoje - štai kur
jėga sublimacijos! Be abejo, turėjo pripażinti, kad nebuvo tai švelnus
laikas, barbarybių netrūkdavo, tačiau żmonės šalo, mirė iš bado visose
epochose, taip pat ir prašmatnių sky screper papėdėje. Użtat anuomet
bent galabydavo akivaizdżiai, apsieidami be visų tų stingerių, neretai
żvelgdami aukai tiesiai į akis. Ir neišsidirbinėdavo - kaip dabar -
skelbdami, neva viskas gerai, socialinė apsauga veikia be priekaištų.
Būtent garbingo, kilnaus idealo jis ir pasigedo dabartyje.
Nesiliaujantis skalambijimas apie lygias galimybes, teisinę visuomenę,
įkyrūs reikalavimai laikytis faktų tiesos jam atrodė nuvalkiotas,
apgailėtinas akių dūmimas, pasitelkiamas nebent iš įpročio. Toji
propaganda buvo tokia ciniška, kad tiesiog galva neišnešė, kaip
visuomenė  leidosi taip begėdiškai mulkinama vadinamosios sėkmės
filosofijos - akivaizdu, kad didżiausią galios dalį savo rankose laiko
keli procentai planetos oligarchų, likusiems milijardams tenkinantis
egzistenciniu erzacu, kurį mielai bruka mass media. Tad kuo, sakykite,
skiriasi viduramżių prastuomenė, kaimiečiai, sprunkantys slėptis nuo
siautėjančio senjoro, ir šiuolaikiniai neva laisvieji piliečiai? Tik
vartojimo mastais ir tuo, kad anais laikais propagandiniu
instrumentarijumi manipuliuota nepalyginamai mażesniais mastais ir ne
taip įkyriai kaip laisvos rinkos sŻlygomis. Pastaroji aplinkybė atrodė
ypač svarbi, kadangi jis buvo įsitikinęs, jog żiniasklaidos vaidmuo
viduramżiais ignoruotas ne tiek dėl profesionalumo stokos ar
informacijos stygiaus, kiek dėl jokių garbės bei kilnumo standartų
neatitinkančios, ydingos ir infantiliškos pastarosios prigimties. Be to,
nors kiek rimtesnė komparatyvistinė vartojimo mastų analizė iš tiesų
neatlaikė jokios kritikos. Kaip, leiskite paklausti, jaustis atsakingai
mąstančiam żmogui, kai żiniasklaida be berstojo bruka perkrautus
interjerus ar klaikų dizainą, ar dar ką panašaus? Tai - sektinas
modelis, o gal tik pavyzdys? Ir dar rimtu snukiu aiškinama, neva tai
kilniaširdiškas elito gestas plačiosioms masėms... Kad kilniojo stiliaus
siekiama dešimtmečiais, milżiniškomis valios pastangomis - pamenate
Nyčę: "Ne jausmų gilumas, o jų trukmė sukuria kilnesnį żmogų" - apie
tai, be abejo, nutylima. Vadinamoji demokratija triumfuoja, vilkti
viešumon abejotino skonio manifestacijas tampa dominuojančia ir
vienintele tendencija, o kilnaus idealo siekimas tėra reakcinga
praeitis, iš kurios tiesiog privalu negailestingai ir dażniausiai
primityviai tyčiotis. Dar tie erzinantys, vos ne prievartiniai vijimai
pas psichoanalitikus "išlieti" savojo ego perversijas ir
smulkiaburżuaziniai gąsdinimai psichosomatiniais pakitimais - tarsi
išvis nebūtų estetikos, o siela neturėtų daugiau ką veikti... Juk
kritiškai, rimtai į gyvenimą żvelgiančiam asmeniui tie, atsiprašant,
"seansai" turėtų įvaryti rimtą dvasinę ligą. Orumas visuomet santūrus,
paisantis aukštojo stiliaus, o savaiminga prigimtis pagarbiai elgiasi su
savo paslaptimis.   
 Riterijos šimtmečiais puoselėtas ritualas bent siekė paliesti giliąsias
sielos gelmes ir żadino aukštesnio, idealaus gyvenimo ilgesį. Be to,
pagarba formai, reglamentuotas ir visuotinai pripażįstamas elgesio
scenarijus eliminavo populizmo galimybę. Rojus - tai mandagiųjų buveinė,
anot šventojo Tomo. Riteris nė uż ką nesiropštų per kitų, ypač savų,
galvas netgi turėdamas galimybę patekti į tiesioginį eterį... Santykiai,
kur viešpatauja etiketas, nukenksminantis vadinamosios asmeninės
iniciatyvos perlenkimus, o kiekviena detalė skleidżia simbolio šviesą
bei kilnumo aurą, leidżia ramiu żvilgsniu żvelgti į tikrovę ir teikia
sielai neabejotiną atgaivą. Riteriškai atsisakyti begėdiškai lendančių į
viešumą asmeniškumų, išdidżiai ir stojiškai sudrausminant savąjį ego bei
pasišvenčiant idealybei, kur garbinamos kilnumo, moteriškumo, riterijos
dvasinės kategorijos ir iš tiesų, o ne deklaracijomis siekiama
metafizinio matmens ir tai yra prigimtinis, skiriamasis luomo bruożas, -
sakykite, ar gali būti kas nors grażesnio bei prasmingesnio? Senjoro
priešinimasis centralizuotai karaliaus valdżiai gal ir trukdė įvesti
tvarką, nes ignoravo vieningų teisinių bei normatyvinių aktų laikymąsi,
użtat kaip saugotas ir puoselėtas nepakartojamas individualybės żavesys!
O żmonių gyvenimas niekada nebuvo ir netaps tobulas, reikėtų vieną kartą
baigti apie tai - argi neużtenka įrodymų iš ilgaamżės rūšies istorijos
nuo pat homo habilis laikų? Kad vis nesiliaujama visus padaryti
laimingus formalių priemonių pagalba, kelia pagrįstą įtarimą apie
permanentinį suokalbį tų, kurie valdo. Blogiausia, kad esmiškai nieko
pakeisti nebeįmanoma, kadangi trukmė sukūrė tradicijos, gal net
sąlyginio reflekso automatizmą, kuriam, kaip żinia, sąmoningumo
dimensija nereikalinga. Atrodo, įvyko fundamentali saviapgaulė - aukomis
tapo visi, nes nieko kito neliko, tik balansuoti tarp bizūno ir pyrago.
Geriau jau kenčiančiam, dażniausiai rūpesčių prispaustam żmogui būtų
palikę galimybę puoselėti kilniąją savo asmenybės pusę, suteikdami
būtinąją informaciją apie sektinus pavyzdżius iš visos żmonijos
istorijos. Deja, tuo niekas nepasirūpino, tad beliko vienintelė
efemeriška galimybė - bandyti gelbėtis po vienŻ.
 Trumpai tariant, jis pasijuto subrendęs tylėjimo įżadams. Neabejojo,
kad apsisprendimas radosi pačiose sielos gelmėse ir brendo palaipsniui.
Giluminė prieżastis, użgriebianti esminius būties aspektus, buvo per
daug rimta, kad vertėtų gaišti laiką konkretaus motyvo paieškoms. Tai
labai priminė praregėjimą, tačiau jis nutarė situacijos nedramatizuoti
ir būti atsargus. Apdairiai suvokdamas, kad prigimtis per daug
prisirišusi prie żalingų dabarties taisyklių, pirmiausia apsisprendė
tylėti savaitę. Tokia strategija atrodė nepriekaištinga, taigi taktikai
pernelyg didelio dėmesio neteikė sąmoningai - tylėti juk nėra
nusikaltimas. Atrodė savaime suprantama apie projektą neprasitarti
niekam - reikalas per daug asmeniškas ir intymus, be to, mėginimas buvo
żvalgybinio pobūdżio, o veikiant svetimoje, gal net nesvetingoje
teritorijoje pravartu kortų per anksti neatskleisti.
 Kad tėvas nebeżiūri żinių per televizorių, pirmieji su pasitenkinimu
konstatavo vaikai, ir bematant okupavo svetainę. Jis nesipriešino. Tik
pajuto apmaudą dėl neišvengiamų ginčų ateityje. Paskui apmaudą atsėlino
vienatvė. Tokie buvo pirmieji jutimai. Jis laikėsi budriai, viską
kruopščiai registravo, kaupdamas patyrimą, siekdamas išmokti nesutrikti,
kai užklumpa netikėtumai. Bendraudamas su aplinka, stengėsi išsiversti
żvilgsniais ir santūriais gestais. Kraštutiniu atveju pasakydavo kokį
vienskiemenį żodelį, be tai vertino kaip nepriimtiną kompromisą, taigi
taikė tik išimtiniausiais atvejais. Be abejo, radosi komunikavimo
problemų - żmonai porą kartų taip ir neišsiaiškinus, ką patiekti
vakarienei, valgydavo virtuvėje vienas, ir tik kai šeima sumigdavo.
Namiškiai sunerimo, o jis vakarais leisdavosi į ilgus pasivaikščiojimus.
Gęstant trečiajai dienai, kai sugrįżęs iš klajonių valgė savo kuklų
maistą ir mąstė, į virtuvę vilkėdama vien naktiniais marškiniais atėjo
jo moteris, prisėdo priešais ir atsargiai paklausė, susirūpinusiu
żvilgsniu żvelgdama į akis:
 - Gal negaluoji, blogai pasijutai? Pasakyk, labai prašau. Žinočiau,
kaip tau padėti...
 Ką jis galėjo paaiškinti, ir ar išvis galėjo? Juk pagalbos reikėjo ne
jam, o jai. Jai ir visiems kitiems.
 - Tu... turi ką nors? Kitą moterį? - nesulaukdama atsakymo, nesiliovė
klausinėti żmona. - Pasakyk, maldauju, aš... aš pasistengsiu suprasti...
Turėtum suprasti, kad taip bus tik geriau...
 Jis tik blyškiai šyptelėjo, pasilenkė ir kilniai pabučiavo ją į kaktą -
taip amżinybės dvelksmas suvirpina širdį. Padėjo jai atsistoti ir
verkiančią palydėjo į lovą. Po to ir pats prigulė palengvėjusia siela. 

 Jam įżengus į namus, šeima pritildavo ir pradėdavo baimingai
šnibżdėtis. Tai netrikdė - manė suprantąs namiškius, atleido jiems. Ir
nepasakytum, kad jautėsi kaip nors ypatingai. Vis dėlto šventę galima
buvo justi iš pat pradżių - veidas spinduliavo dvasinį pakilimą, o ilgi
pasivaikščiojimai atvėrė tokį švarios refleksijos pasaulį, kokio
anksčiau nebuvo patyręs. Galėjo dar aktyviau użsiimti savistaba, atrado,
kad sąmonė tebėra labai użteršta smulkmenomis, visokiomis
nereikšmingomis mintimis, tik slopinančiomis asmenybės raidą. Kupinas
šviesos ir atlaidumo, pasiekė pusiaukelę. Tuomet pajuto, kad pradinį
dvasinį pakilimą ėmė išstumti każkoks nesuprantamas maudulys, tolydżio
stiprėjantis nerimas. Viskas darėsi pernelyg trapu, sielos ramybę dabar
galėjo akimirksniu sutrikdyti smulkmena, pavyzdżiui, kaimynės frazė,
pusbalsiu sakoma żmonai ir nugirsta jau żengiant pro duris:
 - Nieko nepadarysi...
 Suprato, kad tai išbandymas, susikaupė. Nuojauta jo neapgavo - tokios
krizės, kuri prasidėjo šeštąją dieną, savo gyvenime nebuvo patyręs.
Blogiausia, kad prasidėjo savaitgalis, visi sėdėjo namie. Nebeżinodamas
kur dėtis, użsidarė tualete, tiesiog inkšdamas iš nevilties dėl
aplinkinių bukumo, visiško nejautrumo ir nesusigaudymo. Juk ir aklas
matytų, kad żmogui blogai - ko visi tupi čia kaip stuobriai... Prakeikti
dvasiniai debilai - ir tai jo kraujas... Su kokia palaima riaumotų ant
vaikų, trenktų moterį į żemę... 
 Kai po valandos żmona įšdrįso tyliai pabelsti, praūżė pro ją kaip
vėtra, išrovęs durų kabliuką. Sugrįżo vėlai naktį. Nusiraminęs ir
dvasiškai praturtėjęs. Kaip pavyko tą padaryti, buvo jo paslaptis. Bet
kuriuo atveju išliko vienas ir garbingas. Buvo tikras, kad atrado ir
suprato kančią, jos sugrįżimo nebijojo.
 Pirmadienio parytį pabudino keistas, iki tol niekada nepatirtas
jausmas, ir neleido użmigti. Baigėsi paskutinioji įżadų naktis, atrodė,
niekas nebegali jo sutrikdyti. Vis dėlto apsičiupinėjęs sunerimo,
nuskubėjo į vonią. Użdegė šviesą ir veidrodyje išvydo - virš nakties
suveltų plaukų kyšojo pora dailių, dar gleżnokų asilo ausų.