| Pradžia |    Vertimai (français)    Profesionalu godos    Tylos!    Egidijus    Letos pliažai saulėti    Vertimai (english)



ATGAL, GAMTON!
HEUREKA
MARŠRUTINIU
NAKTIES MALONUMAI
NARATYVO GALAS
NOSTALGIJA
PYRO PERGALĖ

NOSTALGIJA

 Laukdamas, kol vairuotojas iškraus lagaminus, Herr Bertold smalsiai
apžvelgė nedidelę aikštę, kurios centre stūksojo masyvus klasicistinis
mūras. Iš taksi aikštelės priešais "Radisson SAS" matėsi užpakalinė
pastato dalis, tačiau ir tai, kas buvo regima, nesunkiai leido atspėti,
kad rūmo fasadą puošia lyginis skaičius masyvių kolonų, užsibaigiančių
santūriais ornamentais dekoruotais kapiteliais. Polinkis į puošybos
elementus kolonų viršuje, be abejo, renesanso palikimas. Herr Bertold
bematant sumetė, jog prieš jį - brandaus klasicizmo statinys.
"Tikriausiai rotušė", - pagalvojo. Aikštė su klasicistiniu pastatu jį
nuteikė puikiai. Atskubėjęs portjė paėmė lagaminus, Herr Bertold
atsiskaitė su taksistu ir neskubėdamas patraukė į viešbutį. 
 "Radisson SAS" stovėjo prie judrios sankryžos, priešais viešbutį buvo
įrengta automobilių aikštelė, taigi tokioje judrioje, ankštoje vietoje
reikėjo būti atsargiam ir akylai dairytis. Pastatas puošnus, regis, ką
tik restauruotas. "Viskas šviežia", - atlaidžiai pamanė Herr Bertold, be
abejo ,turėdamas galvoje ne tik viešbutį, bet ir šalį, į kurią jį atvedė
verslo reikalai. Giedros jo nuotaikos netemdė nei skridimo nuovargis,
nei vidurdienio šutra ir gatvės triukšmas. Herr Bertold puikiai žinojo,
kad po akimirkos, įžengęs pro automatines duris į viešbučio holą, bus
apgaubtas solidžios skandinaviškos ramybės, truputį atsipūs lobbi,
neskubėdamas užpildys registracijos kortelę, galbūt pavartys
laikraščius, o gal atidės šį užsiėmimą vėlesniam laikui, kai išsimaudęs
nusileis į kavinę išlenkti bokalo alaus. Be abejo, vietinio, nes jei yra
"Radisson SAS", tikėtina, kad ir alus čia jau neprastas. Tiesiog
nuostabu, kai viskas solidu, patikima, patikrinta tvirta reputacija.
Jeigu beveik keturių šimtų biznio klasės viešbučių tinklą visame
pasaulyje valdanti kompanija įžengė ir į šią jauną šalį, Herr Bertold
tokiai šaliai gali palinkėti tik sėkmės. Jis visada buvo nuosaikus
liberalas, vertino pragmatizmą ir tikėjo blaiviu protu paremta pažanga.

 Iš dalies tą lėmė architektūros studijos, nors architekto praktika
seniausiai nesivertė. Svarbiausia - sveikata ir šeimos gerovė. Herr
Bertold nevalingai prisiminė sūnų, kuriuo manė galįs didžiuotis, mat šis
rengėsi sekti jo profesinėmis pėdomis - tėvas įkalbėjo jį rinktis
architektūrą. Herr Bertold slapta vylėsi, kad sūnui nepritrūks
užsispyrimo žengti profesinėje karjeroje toliau nei tėvui. 
 Pro duris įžengus naujam klientui, Boleslovas skubiai, kažkaip keistai
slapstydamasis , tarsi bijotų būti išduotas, pasitikrino, ar turi po
ranka šratinuką, registracijos korteles, paskui - vėl šratinukŽ.
Nervinosi kaip visada. Baigėsi pirmas bandomasis mėnuo, kai čia dirbo,
atrodo, turėjo apsiprasti. Dabar jau ne taip kaip iš pradžių, tik
šiandien kažkaip... Neapibrėžta padėtis varė Boleslovą į neviltį, šis
sumitęs keturiasdešimtmetis vyras niekaip nepajėgė atsikratyti
paaugliško, galima sakyti, piemeniško apmaudo dėl, jo manymu,
akivaizdžios neteisybės. Jis, Europos kultūros ir kalbų žinovas,
pasirodo, čia pateko per atsitiktinumą, tik dėl to, kad tie hedonistai
šeimininkai nusprendė paeksperimentuoti įvaizdžiu ir ieškojo
administratoriaus, kurio išvaizda klientams primintų kilnių praeities
laikų fasoną. Iš daugybės gerokai jaunesnių kandidatų Boleslovas
vienintelis turėjo bakenbardus, o kai pakviestas iš didelio
susijaudinimo - be abejo, ir jausdamas pažeminimą - sėsdamas is
nepataikė ant kėdės ir vos nenugriuvęs kažkaip apgailėtinai vyptelėjo,
jie tai palaikė visai malonia šypsena. Taigi apie džentelmeno etiką tie
mulkiai neraukė nieko, beliko apgailestauti dėl jų paviršutiniško
požiūrio atsidūrus tokioje dviprasmiškoje padėtyje. 
 Herr Bertold prisiartino prie reception ir mandagiai nusišypsojo. Vyras
kitapus buvo jo metų, gal kiek jaunesnis - tai labai palankiai nuteikė
Herr Bertold, ir jis maloniai pasisveikino:
 - Hello! A room should be booked for me.
 - Hello! - atsidusęs šūktelėjo ir Boleslovas, vis dėlto pasistengė
suimti save į rankas ir užbaigė kaip reikia: - Can you fill in
registration card, please.
 Kol Herr Bertold, patogiai įsitaisęs prie staliuko lobbi, ruošėsi
pildyti kortelę, administratorius nejučia vėl pasinėrė į savo mintis.
Tas ponulis, atrodo, nežadėjo niekur skubėti, tačiau Boleslovui nuo to
nė kiek nebuvo geriau. Mokėjo jie, tie šmikiai, neblogai, net labai
neblogai. Jam net į galvą anksčiau neateidavo, kad galima tiek uždirbti.
Vyriškis nebe pirmą dieną jautėsi keistai apgautas - bandomasis
laikotarpis įpusėjo, jis turėjo pasistengti, taip sakant, dėti
pastangas, kad jį čia paliktų vien dėl to, jog pirmą kartą per beveik
dešimt metų antroje mėnesio pusėje jie su žmona nepritrūko pinigų. KŽ
ten nepritrūko, jų dar liko... Tačiau ką daryti su principais?
Boleslovas manė esąs išdidus, principingas stebėtojas, visada pasiruošęs
atsiriboti nuo kvailų ir dažniausiai tuštokų žemiškųjų žaidimų, ir tuo
labai didžiavosi. Svarbiausia - nuoseklumas! - išdidžiai pareikšdavo
žmonai, vos šiai užsiminus apie migreną. Ir štai dabar tas sotus buržua,
patogiai išsipleikęs fotelyje, leidžia sau familiariai žvilgčioti jo
pusėn... Anksčiau Boleslovas būtų tą tipą bemat numaldęs kokia kandžia
pastaba, ištarta pabrėžtinai taisyklinga literatūrine anglų kalba. Nes
riba, skirianti draugiškumą nuo dviprasmybės, yra labai aiški, - tuo jis
buvo šventai įsitikinęs. Be abejo, toks manymas gal kiek ir prasilenkė
su esminiais liberalizmo postulatais, kuriems kaip pilietis buvo linkęs
pritarti. Tačiau egzistuoja ne tik dabartinis paviršutiniškų,
dažniausiai nuvalkiotų teiginių kratinys, bet ir klasikinis von Hayeko
liberalizmas, kaip tik iškeliantis išankstinio susitarimo, principo
pradą. Pagaliau yra savigarbos dalykai - Boleslovas juk nėra koks
tamsuolis, žino, prisiskaitė apie nepaliaujamai didėjančią marginalinių
kultūros reiškinių įtaką. 
 Herr Bertold kuo toliau tuo labiau patiko tas pusamžis žmogus anapus
reception. Iš tiesų, jis atrodė labai vyriškai - iškilni laikysena,
staigūs, kiek nervingi rankų, liemens judesiai, greitas, truputį
beprotiškas žvilgsnis, gal net per staigus išdidžiam stotui. Tas žmogus
neabejotinai turi daugybę minčių ir gali labai daug pasakyti. Herr
Bertold prisiminė jaunystėje domėjęsis poezija, filosofija ir truputį
susigraudino pagalvojęs, kaip lemtingai gyvenime veikia paprasčiausias
atsitiktinumas. Kiek daug galimybių kartais prarandama vien dėl to, kad
taip patvarko aklas likimas! Visiškai aišku, kad artimi, iš tiesų
bičiuliški ryšiai su tuo puikiu žmogumi neįmanomi, tam paprasčiausiai
nėra laiko, tiesą` sakant, ir pakankamo motyvo - Herr Bertold nenorėjo
būti ne taip suprastas. 
 Vis dėlto kalčiausia dėl jo šlykščios nuotaikos, be abejo, žmona. Kai
pamatė ją gatvėje pardavinėjančią didžiąsias mėlynas slyvas iš jų sodo
užmiestyje, Boleslovą ištiko šokas. Prospekte, pačiame centre!.. Oh, mon
dieu... Boleslovas dairydamasis skubiai priėjo ir sušnypštė, kad ji
dingtų iš ten kuo greičiausiai. Apie viską, taip pat ir reputacijos
dalykus, jie, be abejo, pasikalbėsią namie. Vyriškio tonas nežadėjo
nieko gero. Tačiau vietoj įprasto paklusnumo ir teisinimosi jam teko
išgirsti tai, dėl ko iškart po susitikimo buvo priverstas užsukti
vaistinėn. Tu neturi teisės kištis į mano reikalus, nelemtas patine,
pasakė Boleslovui žmona. Negalvok, kad įsidarbinęs kažkokiu budėtoju
viešbutyje įgijai teisę elgtis su manim kaip su daiktu. Aš ir pati galiu
save išlaikyti. Vieną kartą užteks tos diskriminacijos, feminizmas
atvėrė man akis... Tuo metu prisiartinusi moteriškė pasiteiravo, kiek
kainuoja slyvos. Dešimt litų! - įsikarščiavusi atrėžė žmona. Moteris
nustebusi pakraipė galvą ir nuėjo. Tave sulaikys už nelegalią prekybą,
kvaiša, norėjo pasakyti jai vyras. Ir dar uždarys. Pasižiūrėk į save,
kaip tu atrodai, kiek neapykantos veide, tarsi visi praeiviai tau būtų
skolingi. Kur tavo savigarba, feministe tu nelaiminga... Tačiau tik
mostelėjo ranka ir nuėjo. Vargu ar šiandien beatsigaus. Švietimas šalies
ateičiai, informacijos bumas, informacija be sienų, emancipacijos
procesai, seksualumo istorija... - štai kur visa tai nuveda, Boleslovas
nesusilaikęs apmaudžiai atsikrenkštė. 
 - Excuse me... - Herr Bertold stovėjo prie reception su užpildyta
kortele rankoje ir atidžiai, rūpestingai žvelgė administratoriui į
veidą. 
 - Was? - nesusigaudydamas užklausė Boleslovas. 
 - Is it okey?
 - Je n'ai pas compris? - kaip Europos kultūros ir kalbų specialistas, į
Herr Bertold žvelgė labai rezervuotai. Šis atsargiai, primygtinai
pakartojo:
 - Is it okey?
 - Ar man okey? - Boleslovas atsitiesė, išdidžiai įsistebeilijo į Herr
Bertold. - Tu manęs klausi... - jis ieškojo frazės, kuo tinkamesnio
žodžio. - Tu manęs... Tu, suski. - Vyriškis tiriančiai žiūrėjo tiesiai į
pašnekovo veidą, tarsi norėtų pamatyti kiekvieną raukšlelę, kiekvieną
 porą. - Taip, suski tu! - užtvirtino pergalingai.
 Herr Bertold išpuolė į saulės prikaitintą gatvę. Jautėsi keistai, lyg
apspjaudytas, lyg pakylėtas, apimtas kažkokios aikštingos isterijos.
Taxi! Taxi! - šūkčiojo egzaltuotai, kaip tikras kultūros žmogus. - Was
ist suski? Was ist suski? - klausinėjo savęs karštligiškai. - Suski...
Suskind, Patrick?! Oh, Got, wie ungevonlich...