| Pradžia |    Vertimai (français)    Profesionalu godos    Tylos!    Egidijus    Letos pliažai saulėti    Vertimai (english)



ATGAL, GAMTON!
HEUREKA
MARŠRUTINIU
NAKTIES MALONUMAI
NARATYVO GALAS
NOSTALGIJA
PYRO PERGALĖ

NARATYVO GALAS

 Buvo tikras, kad susitikimas anksčiau ar vėliau įvyks. Įsikūręs šiame
tyliame miesto kampelyje, bemaż kiekvieną popietę eidavo pasivaikščioti
ir klajodamas nelygiomis, kreivojančiomis gatvelėmis dażnai nevalingai
imdavo dairytis į privačių namų langus, spėliodamas, uż kurio slypi
paslapties ir mistifikacijų kupinas garbingo literatūros meistro
kabinetas. Žinojo, kad metras seniai gyvena šitame rajone, kurio gatves
rėmino stilingi privatūs namukai, dauguma jų statyti dar praėjusiame
amżiuje ir, ačiū dievui, nesudarkyti viską nudailinti mėgėjų
funkcionalumo apaštalų, be jokios aiškios tvarkos, sakytum, net prieš
organizuotą municipalinių tarnybų valią rymantys seni topoliai bei
kaštonai, taip pat vienas kitas mąsliai šlitinėjantis alkoholikas.
Persikraustymą jaunasis literatas laikė sėkmingu sprendimu, padėsiančiu
įgyvendinti šiaip jau ambicingus planus. Kaip ir dera, savo lūkesčius
jis kruopščiai slapstė po dalykiško, kiek atsainiai nusiteikusio
vienišiaus kauke, puikiai suvokdamas, kad šį lteratūrinio żaidimo
elementą būtina įsisavinti bent jau be priekaištų. Svarbu neprażiopsoti
konjunktūros svyravimų, kurie, tiesą pasakius, vis tiek nenuspėjami, ir
tinkamai išnaudoti pasikeitimų nuomonėmis reglamentą. Dar labai daug
reiškė asmeninis żavesys ir sugestija. Tokia reikalų padėtis gal kiek
vargino, tačiau jaunasis talentas buvo nusiteikęs pragmatiškai ir nematė
reikalo gadinti sau nei nuotaikos, nei gyvenimo. Korektiškai organizuotą
atsitiktinumą jis buvo pasiruošęs išnaudoti su nuovoka ir be
egzalatacijos, taip, kaip tą daro gyvojo pasaulio atstovai laukinėje
gamtoje. Tarp kitko, be jokios papildomos reżisūros, kuri tik išryškina
apgailėtinŻ dirbtinumą, o minėtoje gyvojoje gamtoje gali kainuoti
gyvastį.
 Taigi gyvendamas ramiai ir nuosaikiai, nešiukšlindamas sąmonės
bereikalingomis mintimis, vengdamas aistrų, jaunasis literatas vieną
lapkričio popietę, kai pilkas dangus, atrodo, nusileidęs visiškai żemai
ir jau taikosi temti, išvydo metrą, pasirodantį iš gatvės posūkio.
Rašytojas ėjo neskubėdamas, nuosaikiai mosuodamas rudos spalvos
portfeliu. Jiedu buvo šiek tiek pażįstami, kaip sakoma, iš anksčiau, tad
mandagiai pasilabinę stabtelėjo pašnekėti. Žinią apie kolegos
atsikraustymą metras sutiko palankiai, paaiškėjo, kad jų namai greta,
tik priešingose gatvės pusėse. Pasikalbėję apie rudens żavesį bei
depresiją, kolegos tą sykį išsiskyrė. Neilgai trukus literatūros
noviciatas gavo maloniai nustebti, sulaukęs kaimyno vizito. Metras jo
kukliuose apartamentuose elgėsi laisvai ir neįpareigojančiai; apżvelgęs
nedidukę tapybos darbų kolekciją, santūriai pagyrė šeimininko skonį,
akimis perbėgo knygų lentynas.
 - Skaitote itališkai? - kilstelėjo antakius. - mokate rinktis,
galbūt... - šyptelėjo tarsi pats sau.
 Jiedu parūkė virtuvėje, lakoniškomis, taikliomis pastabomis jaunasis
literatas buvo supażindintas su kaimynais, jų polinkiais bei
silpnybėmis. Kolegai išėjus, jaunuolis manė turįs pagrindo tikėtis, kad
pašnekesiu liko patenkinti abu. Toliau viskas klostėsi darbo tvarka,
kaip įprasta sakyti; jiedu susitikdavo periodiškai, ne per dażnai, ir
šnektelėdavo apie įvairius dalykus. Ta tvarka sutrikdavo tik tuomet, kai
metrui prasidėdavo juodo gėrimo periodai. Pabėgus żmonai,
išsivaikščiojus draugams, sugėrovams, pasibaigus "degalams", jis
belsdavosi pas jaunąjį kolegą, melsdamas parnešti alaus, cigarečių ir su
juo "pasėdėti". Be abejo, "pasėdėjimai" użtrukdavo, visa savo stiprios
prigimties jėga senasis rašytojas įsikabindavo į jaunąjį kolegą,
nepaleisdamas nė per żingsnį, kol girtas nuovargis jo nepriveikdavo ir
metras nenulūżdavo. Savo ruożtu, nors išeiti pasisekdavo tik iš kokio
šešto karto, jaunasis literatas lemties nekeikė. Jis suprato tik
nujausti galįs, kokie dvasios monstrai kėsinasi apstoti ir kankinti
galingą, kompleksuotą, dieviškojo stiliaus lytėtą sąmonę. Misionieriškus
 vizitus parduotuvėn ir ilgus pasisėdėjimus teko priimti kaip
neišvengiamybę, pasekmę to, ką Martynas Heidegeris laikė grupinio
solipsizmo fantomais. Filosofemomis teršti sąmonės gal ir nederėjo, vis
dėlto šią analogiją jaunasis literatūros darbuotojas leido sau išimtinai
psichologinės terapijos sumetimais.
 Jaunasis kolega niekada neskatino ir pats nekalbėjo apie savuosius
tekstus. Be abejo, jo, vis dėlto kūrėjo, prigimtis įvertinimo labai
troško, tačiau vaikinas įstengdavo susilaikyti, vengdamas netakto ir
tenkindamasis atsargiomis bei neįpareigojančiomis verbalinėmis
invazijomis mażdaug į tą pusę. Iš netiesioginių prisilupusio meistro
użuominų suprato, kad nėra laikomas favoritu, arbitrai netgi nėra
pasiruošę matyti jį pirmaujančiųjų grupėje. Tokia reikalų padėtis šiek
tiek neramino, vis dėlto jaunasis literatas nestokojo įsitikinimo, kad
taktinių sugebėjimų bei potencijos išsiverżti turi pakankamai. Tiesą
pasakius, kur kas didesne problema - reikia pasakyti, visiškai
netikėtai, paties manymu, ir absoliučiai neteisingai - jam tapo kai
kurios neraminančios żinios apie šiuolaikinio meno, nebūtinai
literatūros, naujausias tendencijas. Viskas prasidėjo nuo atsainiai
atviraujančios Paulio Virilio frazės "Vaizduojamasis menas mirė, nieko
iš jo nebeliko", kurią jaunasis literatas aptiko knygoje "Cyberart". Lyg
tyčia - pats pirmas sakinys... Knygos jis, be abejo, toliau neskaitė,
tačiau netikrumo sėkla buvo pasėta. Jaunasis rašytojas nebuvo naivus,
puikiai suprato, kokios juokingai efemeriškos yra šiuolaikinių żanrų
ribos - jeigu vaizduojamuosiuose menuose prasidėjo sumaištis ir
dezintegracija, neabejotinai ateis eilė ir literatūrai. Pridėkime
akivaizdybe tapusią tezę apie tai, kad rinkos, vartojimo visuomenėje
viskas - pradedant Dievu, baigiant morale bei pasąmone - suprekinama, ir
teks pripażinti, kad tradicinis, amżiais puoselėtas menininko vaidmuo
nebetenka savo turinio. Toks įvykių pasisukimas jaunąjį literatą użklupo
nepasiruošusį, jis akivaizdżiai sutriko. Dėl moralės - trauk devynios,
galima apsieiti be jos, tačiau kaip su modernizmo baigta gludinti
maksima, kad tik menas, literatūra gali pateikti tikrą, visuminį
żmogiškos sielos bei pasaulio vaizdą... "Tu esi pranašas, tu privalai
tapti pranašu." - įtaigiu Verleno balsu bylojo jam simbolizmas, ir jis
šventai tikėjo tuo priesaku. Apskritai, ką tame vadinamame naujajame
kontekste veikti su genijaus par exelence problematika? Visi kaip
użkeikti vienas per kitŻ skelbia apie meno eros, vizualaus pasakojimo
išsisėmimą, pabaigą... Jeigu vizualus, tai ir visoks... Bet taip
negalima, jis buvo ne taip mokytas, ruošėsi visai ne tam, tokiam
nesugraibomam kontekstui nespėjo pasirengti - koks čia dar gali būti
komunikavimo dżiaugsmas? Galvodamas apie integruojančią, magišką kalbos
galią, ilgaamżę, tiek visko pergyvenusią naratyvo istoriją, herojiškus
autorių gyvenimus, negalėjo susilaikyti nuo asmeninės nuoskaudos ir
burnojo prieš prakeiktą dialektiką, jo nuomone, labiausiai prisidėjusią
prie tokios apgailėtinos metamorfozės. "O kaip jie - iš tiesų tiki ar
tik apsimeta?" - svarstė nepatikliai, galvodamas apie kolegas. Tačiau
kol kas nesumojo, kaip išsiaiškinti; pagaliau - kodėl jie turėtų sakyti
teisybę, jei bent kiek rūpinasi savo įvaizdżiu? Kankinanti abejonė vis
giliau smelkėsi jaunojo talento širdin.
 Skambutis birbė įkyriai, nesustodamas, jis galų gale privertė buto
šeimininką nutraukti żinių klausymą per televiziją, taip ir nespėjus
išgirsti, kiek Sauthby'o aukcijone neżinomas pirkėjas paklojo uż dar
vieną van gogą. Prie durų, laikydamasis sienos, stovėjo garbusis
kaimynas. Kairioji jo kelnių klešnė buvo šlapia, išvelta każkokiu
pilkšvu moliu - tai jaunajam literatui dar kartą priminė, kad prasidėjo
ruduo, ilgesio ir depresijų metas.
 - Vos atėjau iki paties, - sušvokštė rašytojas. - padėk man,
nebegaliu...
 Jaunasis kolega neryżtingai pašnairavo televizoriaus pusėn.
 - Padėk, prašau, paskutinį kartą... - iškvėpė svečias dramatiškai.
 - Na, gerai, - pagaliau atsiliepė jaunasis literatas, supratęs, kad
paveikslo kainos vis tiek neišgirs, teks rytoj pasiżiūrėti laikraštyje.
- Palydėsiu jus ir paskui parnešiu... - pridūrė, użsimesdamas striukę.
Niekada neleisdavo kolegai użmigti savo namuose. Šiaip ne taip partempęs
metrą namo, paliko jam savo cigaretes, o pats iškeliavo parduotuvėn. Ėjo
pamażu, nelabai noromis, jausdamas nemalonią įtampą. 
 - Esi vienintelis, į kurį galiu atsiremti... - senasis rašytojas
kalbėjo lėtai, rūkydamas, stebėdamas ant stalo rikiuojamus butelius. -
Kaip matai, mane vėl visi paliko. 
 - Sugrįš... - jaunasis kolega prisėdo, atkimšo porą butelių, vieną
stumtelėjo kolegai. 
 - Taip, sugrįš, tu teisus... - metro balse pasigirdo sarkazmas. -
Sugrįš, kai seksis, kai vėl būsiu ant bangos. Tuomet jie visi bus čia! -
jis tūżmingai użsivertė butelį ir ilgai gėrė. Jaunasis kaimynas,
neżiūrėdamas jo pusėn, klausėsi gurguliuojančios alaus kelionės gerkle
żemyn. Metras pagaliau liovėsi gerti, sėdėjo sunkiai alsuodamas, atrodo,
ilsėjosi. - Jaunuoli, - tarė atlyżusiu balsu. - juk pats żinai, kad
rašytojas - visuomet vienuolis, vardan pašaukimo aukojantis viską. 
 - Žmonos nėra? - vengdamas daugsyk girdėtos patetikos, jaunasis
literatas stengėsi pakreipti kalbą į buitinius reikalus.
 - Išėjo. Sakė, negali matyti manęs tokio. Cha! - metras vėl użsivertė
butelį. 
 - Viešpatie, kaip aš niekam nereikalingas...
 - Tikriausiai kas nors atsitiko?
 - Jai? Baikite, jaunuoli, taip tiesiog patogiau.
 - Ne, aš kalbu apskritai. Tarkime, jums...
 - O kas man gali atsitikti? Kas gali atsitikti senam, patyrusiam
literatūros vilkui? Viskas tas pats, jaunuoli, ta pati rutina. Darbo
tvarka fechtuotis nuosavu talentu, jei jo dar liko...
 - Bet juk atsitinka dalykų, išvedančių iš pusiausvyros. - neatlyżo
jaunasis literatas.
 - Neatsitinka, mielasis, jau nebeatsitinka. O ir ką vadinamoji tikrovė
gali pasiūlyti man, żinančiam apie ją viską, pażįstančiam tą kekšę iki
smulkmenų? Jaunuoli, patikėkite... tai, ką pats renkatės... ką visi
pasirinkome, tai tik smėlio pilys vandenyno pakrantėje... Bet vienatvės
šėlsmas, akistata su savimi - va šito tai neišvengs niekas.  
 - Vadinasi, šįkart kalta vienatvė?
 Metras apmaudżiai mostelėjo galvą.
 - Na, kam taip tiesmukiškai... Bet ai, aš nieko nesakiau. - pasirėmęs
ranka galvą, susigraudinęs, jis żvelgė į jaunojo kolegos striukę, ir šis
truputį sutriko prisiminęs, kad jau prieš savaitę ruošėsi nešti ją į
valyklą. - Pats turėtumėte żinoti - būna tokių tirštų, suspaustų laiko
tarpsnių, kai būties sunkumas visu nepakeliamu svoriu prislegia sŻmonę.
Paradoksas, bet tomis stipriosiomis akimirkomis gelbėja dażniausiai
pašaliniai, atrodytų, niekuo dėti żmonės... - rašytojas kimiai
nusijuokė. - Bet kuriuo atveju labai jums dėkoju, kolega. Apskritai,
esate teisus, atsitiko... tokia smulkmena... - jis stumtelėjo jaunojo
literato pusėn atverstą kultūros savaitraščio puslapį. 
 Jaunuolis buvo skaitęs numerį, bet iš mandagumo permetė puslapį akimis,
gurkštelėjo alaus. Puslapio viršuje buvo išspausdintas prestiżinės
Kultūros ministerijos premijos laureatų sąrašas ir redakcijos
sveikinimas. Pastarąjį jaunasis literatas irgi buvo skaitęs, tad vėl
atsigėrė alaus. Tiesą pasakius, sąrašas jo nesunervino, jis tiesiog
suprato, kad tai dar per anksti. Bet čia prisiminė garbųjį rašytoją,
skubiai żvilgtelėjo jo pusėn.
 - O... - pasakė ir truputį pamąstęs pridūrė. - suprantu...
 - Be abejo, smulkmena visa tai, smulkmė... - monotonišku balsu tęsė
savo mintį metras. - Tiktai viena aplinkybė, menkas, elementarus iki
nykumo faktelis... gali metų metus garsinti šitą prakeiktą kalbą ir jos
nelaimingą tikrovę, metų metus, dešimtmečius... gali atskleisti
netikėčiausius klodus, subtiliausius niuansus... Ir ką gi? Kam visa tai?
Pasirodo, niekam. Negaliu... - rašytojas użsivertė butelį.
 Klausydamas kolegos kalbėjimo, jaunuolis netikėtai pajuto vis
didėjantį, tiesiog nenumaldomŻ troškulį. Jis taip sparčiai pradėjo
tuštinti butelius, kad metras sunerimo. 
 - Parnešiu... - ramindamas jį, burbtelėjo jaunasis literatas ir
użsivertė dar vieną. 
 - Suprantate, kolega, atradęs savyje tą rusenimą, tą šventą nušvitimo
galimybę, iš tiesų juk turi atsisakyti visko ir pasišvęsti tam, kad ji
neużgestų. Gink dieve... Bet turi jaustis reikalingas, nors kai kada.
Juk sutinkate su manimi, kolega? - rašytojas atsiduso, buvo matyti, kad
kalbėti jam darosi vis sunkiau.
 Savaip išsiaiškinęs kolegos atsidūsėjimą, jaunuolis atsistojo.
 - Lukterkite, tuojau parnešiu...
 Troškulys tebekankino, vieną butelį jaunasis literatas ištuštino
grįżdamas. Senąjį rašytoją rado rūkantį, atrodo, kiek ramesnį. Jie
išgėrė dar, użsirūkė ir jaunasis kolega.
 - Tikiuosi, nesutrikdżiau tamstos labai. Patikėkite, nenorėčiau...
Tiesiog tokia jau yra toji kūrybinė kasdienybė, prieštaringa, kas be ko.
Bet nereikia to labai sureikšminti. Pasakotojas yra pats sau kriterijus,
jei jis tikras pasakotojas. - neżinia kodėl metras ėmėsi raminti jaunąjį
kaimyną.
 - Kriterijus? - jaunasis literatas nuożmiai pastatė butelį ant
apšnerkšto stalo. - Kriterijus, sakote! Bet kiek galima kartotis?
Nušvitimas, sakote, o ar żinote, kiek vadinančių save avatarais
slankioja po żemę? Visokie munai, żenija tiesiog tūkstančius,
parazitai... Kam tas żodis pagelbės, leiskite paklausti, jeigu jis tėra
prekė - koks ten nušvitimas... Mūsų rinka mażytė, nelabai prasisuksi, o
gal pats dar tikitės parašyti "Don Kichotą", "Odisėją" ar net Naująjį
testamentą? Viskas seniausiai papasakota - kaip prie Žymantienės, taip
ir prie Šerelytės, nachui... Bet kas leido luošinti gyvenimus niekuo
dėtų mulkių, patikėjusių perfekcionistinėmis pasakomis apie tą jūsų
rusenimą? Ir pats dėl ko čia skundżiatės? Na, dėl ko? Kiek galima
manipuliuoti visokiomis vienuolystėmis, pašaukimais, kai tėra vien
konjunktūra, net rašytojo mirtis tėra pretekstas manipuliacijoms... -
jaunasis literatas staiga suprato kiek per daug sau leidęs ir nuščiuvo.
Atsargiai pašnairavo metro pusėn. Šis sėdėjo nuknebinęs galvą, gali
būti, snūduriavo. Jaunuolis greitai baigė gerti alų ir svyruodamas -
pasirodo, ir pats nemażai išgėrė - ėmėsi tempti kolegą į lovą. Nuavęs
batus, użklojęs pledu, galbūt jausdamas sążinės priekaištus dėl
išsišokimo, jis atsargiai prigulė greta, nusprendęs nepalikti metro
vieno visą naktį - ar maża kas. Taip ir išmiegojo abu su drabużiais.
 Rytą kolegos pabudo vėlai ir skubiai išsiskyrė. Apskritai, nors gyveno
greta, nuo to laiko neištarė vienas kitam nė żodżio, net
nesisveikindavo.