| Pradžia |    Vertimai (français)    Profesionalu godos    Tylos!    Egidijus    Letos pliažai saulėti    Vertimai (english)



ATGAL, GAMTON!
HEUREKA
MARŠRUTINIU
NAKTIES MALONUMAI
NARATYVO GALAS
NOSTALGIJA
PYRO PERGALĖ

NAKTIES MALONUMAI

 Susipažino klube. Stojosi nuo baro kėdės ir netyčia užkliudęs parvertė
jos stiklą. Sutriko, nužvelgė ir pasisiūlė pavaišinti šampanu. Šampano
vėliau jie kelis sykius kartojo, jis šokdino ją kone iki klubo uždarymo.
Gerokai po pusiaunakčio moteris paprašė iškviesti taksi. Lydėdamas į
gatvę, jautė apmaudą, mat buvo įsitikinęs, kad tuoj teks atsisveikinti.
Prie automobilio abu stabtelėjo. 
 - Nepalydėsi? - tarsi nustebo ji. 
 Dukart to paties kartoti nereikėjo. Atsakęs dėkingu šypsniu, prilaikė
ranką, kol moteris įlipo, po to įsitaisė greta. Pasakyti, kad džiaugėsi
taip, kaip džiūgautų bet kuris jo vietoje, būtų per maža. Buvo
laimingas, toji moteris jam labai patiko. 
 Važiuodami truputį paplepėjo, paskui jis ją apkabino ir pirmą kartą
pabučiavo. Net nutirpo iš pasitenkinimo, suvokęs, kokia naktis jo
laukia. Moteris bučiavosi tiesiog fantastiškai, meistriškai ir godžiai.

 Ji sustabdė taksi prie daugiabučio namo su senoviškais, keistos
pusapvalės formos balkonais. Buvo matyti, kad yra apgirtusi - ilgai
ieškojo rakto ir visą laiką tyliai juokėsi. Kai pagaliau surado,
laukujas duris atrakino jis ir tylėdamas stebėjo, kaip ji neskubėdama
ėjo prie laiptų. Sekdamas paskui, norėjo klausti, ką švenčia, kalbėtis,
taip tarsi tirpdydamas tarp dviejų žmonių kai kada atsirandantį
nejaukumą. Tačiau moteris visą laiką juokėsi, tarpais atsigręždama, lyg
tikrintų, ar jis seka paskui. Šoktelėjęs per keletą laiptelių, pasivijo,
apkabino per liemenį, lūpomis švelniai pakuteno ausį. Ji atsakė
apkabinimu, pakišo ranką po švarku. Jos juokas persidavė ir jam, butŽ
trečiame aukšte pasiekė kikendami. 
 - Čia... - iškvėpė nakties draugė, kai jie jau buvo prieškambaryje. Kol
jis avėsi batus, ji atsirėmė į sieną greta didelio veidrodžio ir
užsimerkė. Kiek palaukė, prisiartino, ir ji stipriai, ūmiai jį apkabino,
įsisiurbė į lūpas alsuodama taip, kad, atrodė, viskas ir įvyks
prieškambaryje. Paskui staiga atšlijusi sušnibždėjo:
 - Žinai, tas butas mane biesina! - Ir nusikvatojo. - Užeik! -
šūktelėjo, žengdama į kambarį. Sekė paskui susidomėjęs, mažumėlę
sutrikęs. Jos temperamentas nepaprastai jaudino, tačiau pats nusprendė
tvardytis, neskubinti įvykių. Moteris prisėdo ant fotelio, nusitraukė
batelius ir nerūpestingai šveitė juos į kampą. 
 - Neprieštarausi, jei dar išgersime... - tarsi paklausė, tarsi
patvirtino, sukdama prie baro. Ištraukė butelį itališko vermuto, surado
ledą, stiklus.  
 - Papasakosi, ką veiki? - ji vėl šypsojosi, žiūrėjo į gėrimą taurėje. 
 - Tiesiog esu su žavia moterim. Už tave. - taure skimbtelėjo į jos
stiklą. Pasikeitė žvilgsniais, išgėrė, po to sekė ilgas bučinys. Jiedu
sėdėjo ant sofos, greta, nerūpestingai sukryžiavusi kojas, jinai tarsi
skubino jį ar bent neleido stabčioti. Palankesnės situacijos tikriausiai
nepasitaiko. Kai atsegė liemenėlę, suskambo telefonas.
 - Velnias... - sumurmėjo apmaudžiai, tačiau iš glėbio išsilaisvino.
Nuskubėjo į prieškambarį, pakėlė ragelį. 
 - Klausau, - atsliepė nepatenkinta. Išgirdus atsakymą, balso tonas
regimai sušvelnėjo. - O, ką girdžiu... kodėl tik dabar? - ženklais
atsiprašiusi, kad tuoj baigs, uždarė duris.
 Stengėsi nesiklausyti pašnekesio. Mėgindamas įveikti nedidelį apmaudą,
priėjo prie lango. Manė esąs patyręs tuose reikaluose, pagaliau, ji pati
akivaizdžiai nori... Už durų girdėjosi, kaip ji kažką aiškina, moko,
atsikalbinėja, kai kada atsklisdavo juokas. Žodžiu, įprasti, gyvenimiški
dalykai. Klausėsi jos balso ir vėl pasijuto ramus, atgavęs pasitikėjimą.
Vis dėlto pokalbis truko ilgai.
 - Dėl dievo, prašau atleisti, - atsiprašė iškart, vos atvėrusi duris. 
 - Tu neturi dėl ko atsiprašinėti, - atsakė kuo nuoširdžiausiai. Tačiau
lašelio ironijos nepasisekė išvengti. Greitai prisiartinusi, apkabino,
lūpomis susirado jo lūpas. Vis dėlto kažkas trukdė, bučinys išėjo
veikiau mandagus nei aistringas. 
 - Žinai, nueisiu į dušą, - netikėtai pasakė išsilaisvindama. - Aš labai
greitai. Pabūk čia truputį, gerai?
 - Nereikia pagalbos? 
 - Aš tikrai tuoj. Išgerk į mano sveikatą. - apdovanojusi šypsniu, vėl
pranyko už durų.
 Atrodo, viskas pamažu grįžo į savo vietas. Jis atsisėdo ant sofos,
pasirąžė. Vėl radosi intriga, o kad šiek tiek užtruks, nieko baisaus,
taip dar įdomiau. Apžvelgė kambarį, dabar galėjo skirti tam laiko. Butas
kaip butas, santūrus, skoningai apstatytas. Kadangi pats buvo labai
susijęs su medžiu, atkreipė dėmesį į senoviškus, greičiausiai rankų
darbo, medinius fotelių ranktūrius, raižiniais išpuoštą komodą.
Užsižiūrėjęs nepastebėjo, kada ji įėjo. Buvo apsisiautusi frotiniu
geltonos spalvos chalatu. Vaizduotė netruko pašnibždėti, kaip viskas
atrodo be chalato, ir kraujas kaip pašėlęs plūstelėjo gyslomis. Tarsi
pamėtėtas spyruoklės stryktelėjo nuo sofos.
 - Visai pamiršau išjungti, kaip kvaiša... - kalbėjo vylingai kaltai,
kai jis bučiavo lūpas, veidą, kaklą. - och... - pradėjo giliai alsuoti,
kada atsipalaidavo chalato diržas. Jos rankos tuo metu energingai traukė
nuo pečių švarką, atseginėjo marškinių sagas. Buvo lig pusės nuogas,
krūtine jautė jos nuostabias krūtis. Nepaprastai geidė tos moters,
norėjo mylėtis su ja taip, kad abiem būtų gera. 
 - Kur miegamasis? - veikiau lūpomis, o ne balsu paklausė, pakėlęs ant
rankų. Ji žvilgsniu parodė į prieškambarį, ir jis patraukė tenai. 
 Viskas pasikeitė, kai ėjo pro telefoną. Staigiai ir stebėtinai
neteisingai. Dar prieš akimirką ji glaudėsi prie jo alsiai, geidulingai
šypsodamasi, bet prieš pat miegamojo duris jos veidas staiga apsiblausė,
jame atsirado kažkoks nelogiškas, nesuprantamas rūpestis. 
 - Pamiršau! Pa-mir-šau. - aiktelėjo ir iškart ėmė vaduotis iš glėbio.
Verksmingu balsu puolė maldauti: 
 - Tik minutę, mielasis, tik sekundėlę... Esu nepataisoma užuomarša,
pamiršau vieną baisiai svarbų dalyką... aš negalėsiu atsipalaiduoti, tu
juk supranti mane. Juk supranti? Žinai, ką? - staiga jai toptelėjo. - 
Išsimaudyk duše, aš labai greitai. Atsipalaiduok, o aš tuoj... - gerokai
apdujusį, įstūmė į vonios kambarį. 
 Veikiau mechaniškai, o ne iš reikalo užsikabino. Pradėjo nebesuprasti,
kas vyksta. Girdėjo, kaip už durų ji renka telefono numerį. \"Ką gi,
bent išsimaudysiu,\" - pagalvojo, abejingai maudamasis kelnes. Pasileido
karštą vandenį, ilgai stovėjo po srove. Nusprendė keliauti namo, taksi
tikėjosi sugauti gatvėje, čia kviestis nenorėjo. Tik reikėjo iš kambario
pasiimti švarką. 
 Pasitiko jį prieškambaryje, šalia telefono.
 - Išjungtas, štai! - triumfuodama parodė iš rozetės ištrauktą kištuką.
Bet jis nebuvo linkęs greitai patikėti. Ji nedelsdama nusitempė jį prie
sofos, ne pasodino, bet, galima sakyti, parvertė ir ėmė aistringai
glamonėti. Jos ranka nuslydo krūtine, paskui pilvu, dar žemiau...
 - Na... taip. - iškvėpė, suspausdamas ją glėbyje. Greitai išsivadavo iš
to, kuo buvo apsirengę, liko tik jo kelnaitės. Ji užkišo delną. Beliko
smulkmena, tačiau jis neskubėjo, vildamasis, kad tą padarys ji. 
 - Žinai, ką? - staiga atitraukė ranką. -  Turiu nuostabų peniuarą.
Draugai parvežė, iš Amsterdamo. Patikėk, jis fantastiškas. Neturėjau
progos apsivilkti, bet dabar... Noriu padaryti tau šventę, esi toks
ypatingas, - pakštelėjo į skruostą ir nelaukdama atsakymo paliko gulintį
ant nugaros vienomis trumpikėmis. Pati nuskubėjo prie spintos, greitai
ištraukė vieną pakabą.
 - Tik akimirką, mielasis, - atsigręžė, pasiuntė bučkį ir dingo už
durų.
 Viskas vėl vyko per greitai, jis vėl nesuspėjo susivokti. Pasitaisė
kelnaites, atsisėdo, sugraibė nuo grindų kelnes, pradėjo jas mautis, bet
susimąstė. Jautė kažkokį keistai džiaugsmingą keršto troškimą, sumišusį
su juoda neviltim. Visiškai nesusigaudė, ką turėtų daryti ir kaip
elgtis.
 - Na, ir kaip aš? - atsklido nuo durų. Balsas, eisena vienareikšmiškai
žadėjo tęsinį. Todėl mažiausiai keistas turėjo pasirodyti visiškai
nesidžiaugiąs, rūškanas jo žvilgsnis ir balsas, kuriuo vietoj
įprastosios padėkos bei gundymo ištarė:
 - Renkis!
 Kai ji sutrikusi stabtelėjo, jis pakartojo:
 - Maukis, sakiau! - ir, ryžtingai atstatęs nosį, pasileido jos linkui.
 Kitos dienos priešpietį bute nuaidėjo skambutis. Jis skambėjo dar kelis
kartus, pagaliau ji duris atidarė. Laiptų aikštelėje nedrąsiai
mindžiukavo pagyvenęs, pliktelėjęs vyriškis.
 - Labai atsiprašau už trukdymą, ponia, - nedrąsiai prabilo jis. - Aš
esu papa Karlo, Pinokio tėvelis. Su juo vakar tamsta šitąjį...
 - Aš pranešiau policijai. - atsiliepė lediniu balsu. - Tikiuosi,
pareigūnai jau dirba savo darbą. - ir ruošėsi užtrenkti duris.
 - Bet, ponia, jis dar visai vaikis! - šūktelėjo vyras. - üinote,
medinukas, nepatyręs... Sakau, gal susitartume? - žmogus stengėsi
kalbėti nuolankiai.
 - Prašau nešūkauti! - užsiplieskusi sušnypštė. - Bausmė už įžūlumą tam
jūsų pienburniui išeis tik į naudą! Mulkis... - paniekinančiai mestelėjo
užtrenkdama duris.
 - O tu su mano vaiku nesielk kaip su malka! - irgi įsiplieskęs, atkirto
durims papa Karlo. - Šliundra! - riktelėjo ir piktai nusispjovė ant
kilimėlio.