| Pradžia |    Vertimai (français)    Profesionalu godos    Tylos!    Egidijus    Letos pliažai saulėti    Vertimai (english)



ATGAL, GAMTON!
HEUREKA
MARŠRUTINIU
NAKTIES MALONUMAI
NARATYVO GALAS
NOSTALGIJA
PYRO PERGALĖ

MARŠRUTINIU

 Teigiama, kad japonuose jau daugelį amžių itin rūpestingai puoselėjama
bendravimo kultūra, skrupulingai laikomasi tradicinės etikos kanonų,
reikalaujančių gerbti amžių ir aukštesnius už save luomų bei profesinėje
hierarchijoje. Mūsų gi laikais šiomis vertybėmis sumaniai naudojasi
didžiausios, sėkmingiausiai dirbančios Japonijos korporacijos, kur vieną
kartą priimtas žmogus, laikydamasis reglamento, tiksliai, bet ir
kūrybingai atlikdamas jam pavestą darbą, gali tikėtis sėkmingo ir
nuoseklaus kilimo karjeros laiptais. Tokiu būdu didžiulės elektronikos
ar automobilių gamybos kompanijos gyvuoja tarsi viena šeima. Be abejo,
globalizacijos procesai, prie kurių tie patys japonai nemenkai
prisidėjo, kiek išklibino ir pakoregavo nusistovėjusią tvarką - nemažai
darbo organizacijos ir valdymo elementų perėmė kitų valstybių ir
kontinentų kompanijos, o pačių japonų negalėjo aplenkti permainingi
liberalizmo bei asmeninės iniciatyvos vėjai.
 Vis dėlto mūsų herojus gyvena ne Japonijoje, o nedidelėje save
gerbiančioje valstybėje, kurios sostinėje tarnauja vairuotoju. Per
daugelį tarnystės metų jis suspėjo iki smulkmenų pažinti miestą, jo
gatvių išsidėstymą, tarsi savais apsiprasti su maršrutais, kuriais
tekdavo važinėti daugybę kartų. Šoferiaudamas jis išbandė kone visas
firmos, kuriai ištikimai tarnavo nuo pat profesinės karjeros pradžios,
mašinas, vežiojo įvairius krovinius ir viršininkus, žodžiu,
nepriešgyniaudamas ėjo ten, kur buvo siunčiamas, visus pavedimus
stengdavosi atlikti tik labai gerai. Kompanijos vadovybė juo pasitikėjo
ir gerbė, leido važinėti į darbą įmonės automobiliu, nestumdydavo kur
papuola, o patikėdavo atsakingesnes misijas. Kiekvieną rytą jis
punktualiai nusileisdavo liftu iš savo buto šeštame aukšte, užsivesdavo
opelio markės pikapą ir iškeliaudavo iki smulkmenų pažįstamu maršrutu.
Kaip pats juokaudavo, į darbą jis galėjo nuvažiuoti užrištomis akimis,
jausdavo net šviesoforų veikimo ritmą sankryžose. Be abejo, tokios
kalbos buvo tik nekaltas humoras - važinėjo jisai labai apdairiai ir
rūpestingai, akių nei pats raišiojosi, nei kitų mėgino prašyti.
 Mūsų herojus turėjo žmoną vardu Genovaitė, augino porelę mokyklinio
amžiaus vaikų, pametinukus sūnų ir dukrą, jo šeimoje viešpatavo
harmonija ir santarvė. Savaitgaliais iš pat ryto visi draugiškai
traukdavo apsipirkti į artimiausią supermarketą, vėliau pasivaiščiodavo
parke arba nueidavo į kiną, o vasarą tėvas porą kartų per mėnesį iš
firmos nuomos pagrindais gaudavo lengvąjį volkswagen markės automobilį,
į kurį susodindavo visą šeimą ir veždavo už miesto grybauti ar maudytis.
Firma, kurioje jis ištikimai tarnavo, nebuvo didelė, tačiau suradusi
savo nišą rinkoje ir joje įsitvirtinusi. Kaimynai apie mūsų herojų
atsiliepdavo palankiai, netgi su pagarba, nes namuose jis turėjo
sukaupęs visus būtinus įrankius, nevengdavo ateiti į pagalbą, o
išskirtiniais atvejais pavėžėdavo iki tikslo nelaimės ar kokio
neatidėliotino reikalo prispirtuosius, pavyzdžiui, kaip tą sykį, kai
gimdė kaimyno, mokytojo iš septinto aukšto, žmona. Tokie vojažai su
galiojančiomis taisyklėmis vis dėlto prasilenkė, tačiau šiais atvejais
jis buvo linkęs paisyti bendražmogiškų humanizmo reikalavimų, net jei už
tai būtų vienaip ar kitaip nubaustas. Tiesą pasakius, bausmės galimybė
buvo minimali, nes jo bosai garsėjo kaip išmintingi, nuosaikūs žmonės ir
tikrai nebuvo žvėrys.
 Penktadieniais po darbų jis nevengdavo su draugais išlenkti bokalą kitą
alaus, tačiau laiptinės gyventojai nė karto negirdėjo iš jo buto
sklindančio barnio ar dūžtančių indų, tuo labiau laužomų baldų triukšmo.
Savo vaikus tėvai auklėjo padorumo bei pagarbos amžiui dvasia, bet paisė
ir demokratijos - pats negalėdamas pakęsti, tėvas nedraudė sūnui
klausytis jo taip mėgstamo techno, tik nupirko plejerį. Tad nenuostabu,
kad, iškilus reikalui, laiptinės gyventojai vieningai išrinko jį savo
seniūniu. Demokratiniuose laiptinės seniūno rinkimuose jam teko įveikti
kitą kandidatą, aukščiau minėtą mokytoją. 
 Tačiau gyvenimas, kaip žinome, nėra vien tik rožėmis klotas, pagaliau,
net jei ir išklotas jomis, tai ten vis dėlto esama ir spyglių. Nė vienas
iš mūsų nejaunėja, kalbos apie metų naštą nėra tuščias išsigalvojimas,
nežinai, kokios ligos bei negalavimai tyko ateityje. Per kasmetinį
sveikatos patikrinimą, kurį kompanija darbuotojams organizuodavo savo
lėšomis, okulistas, senas, patyręs gydytojas, paklausė, kiek metų
vairuoja, palingavo galvą ir tarė:
 - Gerbiamasis, jūsų akys pavargo, regėjimas silpsta. 
 - Kiek? - sunerimęs pasiteiravo gydytojo.
 - Jūsų vietoje, palikčiau vairavimą jau šiemet.
 Lengva pasakyti. Jis nesijautė senas ir buvo prisirišęs prie savo
darbo. Iš pradžių niekam nieko nesakė. Tačiau žmona švelnia moteriška
nuojauta atspėjo jo nerimą. Vieną vėlyvą vakarą, suguldę vaikus, jiedu
atvirai pasikalbėjo, ir Genovaitė pasakė:
 - Juk gyvenimas tuo nesibaigia.
 Tikra tiesa. Jau kitą dieną jis apsilankė pas savo tiesioginį
viršininką ir atvirai jam viską papasakojo. Bosas susirūpino, tačiau
patarė luktelėti, kol jis pasitarsiąs su aukščiausiąja kompanijos
vadovybe. Praėjo keletas nerimastingo laukimo dienų. Pagaliau jis gavo
kvietimą užeiti pas generalinį. 
 - Žinome paties problemą. - pasakė jam generalinis. - Tačiau esi geras,
ištikimas darbuotojas, o tokie nesimėto. Mes numatėme tau kitą vietą,
siūlome dirbti dispečeriu, taip pat konsultuoti jaunuosius vairuotojus.
Tiesa, alga kiek sumažės, pats supranti... Ką manai?
 Jis dėkingai priėmė siūlymą. Firma jo perėjimo intencija organizavo
trumpą dirbančiųjų susirinkimą, kurio metu apie save jis išgirdo daug
gražių atsiliepimų, o buvę kolegos vairuotojai įteikė dovanėlę, bokalų
rinkinį. Žmona namuose surengė nedideles šeimynines vaišes. Be abejo,
jis susigraudino. Naktį, kai visi jau seniai miegojo, atsargiai pakilo
iš patalo ir nutykino į virtuvę. Sėdėjo ant taburetės prie lango, rūkė,
žiūrėjo į miesto žiburius, pavienius taksi, zujančius tamsiomis
gatvėmis, ir kažkaip nevalingai galvon atklydo mintis, kad visa tai
gerokai panašu į laidotuves. 
 Turėjo pratintis prie naujojo statuso. Suprasdama savo darbuotojo
dvasinę būseną, firma jam suteikė savaitę atostogų. Po daugelio metų
važinėjimo į darbą automobiliu teko susipažinti su visuomeninio
transporto kursavimo taisyklėmis. Kompanija buvo įsikūrusi apynaujame
miesto rajone, kur municipalitetas vis neprisiruošė įrengti troleibusų
linijos. Gerą pusdienį užtruko, kol išsiaiškino, kad geriausiai esamomis
sąlygomis jam tiktų 44 maršruto autobusas, kurio sustojimo aikštelę nuo
namų skyrė maždaug 20 minučių ėjimo ne per daug greitu tempu. Trukmę
nustatė, kelis kartus suvaikščiojęs iki minėtos vietos, fiksuodamas
laiką. 
 Savaitės viduryje nusprendė pats asmeniškai išbandyti maršrutą, be to,
šiuo metų laiku niekada neatostogaudavo, taigi pajuto nostalgiją 
darbovietei ir ten dirbantiems kolegoms. Iš namų išėjo dalykiškai
nusiteikęs, vis dėlto jautė tam tikrą įtampą. Sulaukė autobuso, įlipo,
nusipirko taloną. Apsidairęs liko autobuso viduryje, prie lango, ir ėmė
stebėti gatves, kuriomis pats važinėjo daugybę kartų. Maršrutą žinojo
atmintinai, tiesą sakant, jis buvo visai paprastas: tereikėjo nukeliauti
iki pat prospekto galo, vėliau sukti į dešinę ir dar pavažiuoti berods
porą sustojimų. Tačiau nepasiekęs net vidurio autobusas iš prospekto
pasuko į kairę. Jis sunerimo, apsižvalgė, tačiau neatrodė, kad kitiems
keleiviams autobuso manevras būtų padaręs bent kiek rimtesnį įspūdį.
Atsargiai pasiteiravo arčiau stovinčios moteriškės, ar tai 44 maršruto
autobusas. Gavęs teigiamą atsakymą, sutriko. Bet jo galutinė stotelė yra
prospekto gale, o mes važiuojame į kitą pusę, - mėgino aiškintis. Jis
tiesiog apsuks ratą ir nuvažiuos, kur reikia, tik iš priešingos pusės, -
maloniai paaiškino moteriškė. Kokia dar priešinga pusė, - jis
susijaudino. Šitaip kvailinti, neatsakingai elgtis... Kuo labiau su
autobusu tolo nuo prospekto, tuo neramesnis jautėsi. Jie pravažiavo
vieną, kitą sankryžą. Nebegalėdamas susivaldyti, pradėjo vaikščioti
pirmyn atgal. Žinia, važiuojančiame autobuse tą ne taip lengva daryti. Į
nepatenkintus žvilgsnius arba pastabas atsakinėjo sarkastišku
"atsiprašau!". Galvon smelkėsi įtarimas, kad tai suokalbis, visi jie -
išvien, kitaip ko stovėtų abejingi kaip banda... Tuo tarpu autobuso
priekis iki pusės regimai tuštėjo - žmonės dėl šventos ramybės spietėsi
į galą. "Paranojikas..." - sumurmėjo jauna mergina, pamatė jo žvilgsnį
ir artimiausiame sustojime skubiai išlipo. Vairuotojas per veidrodėlį
pradėjo žvilgčioti į saloną. O jis vis labiau niršdamas priartėdavo prie
šoferio kabinos, stabteldavo ir pasitraukdavo, stabteldavo ir vėl
pasitraukdavo. Vis dėlto toji kabina jį masino. Tik iš kabinos galėjo
sklisti tas didžiulis blogis, fundamentali apgaulė, žmogaus gyvenimą, jo
nuosaikias mintis tvarkydami savaip, galų gale paversdami niekais. Ir
nesvarbu, pradžia, vidurys ar pabaiga... 
 Autobuso vairuotojas pagaliau ėmėsi žygių, tiesą sakant, tam
nedviprasmiškai skatino ir gana vieningas, vis garsėjantis susispaudusių
gale keleivių choras. Per eilinį sustojimą stotelėje jis atidarė duris,
skiriančias kabiną nuo salono, ir pradėjo:
 - Keleivi, jūs...
 - Tylėk tu, parazite! - tarsi to ir telaukęs, sustaugė mūsų herojus,
stebėtinai vikriai prišokęs prie kabinos. - Manai, siautėsi
nebaudžiamas, niekše!? Iš tokių kaip tu reikia atimti vairą, atimti
viską... - jiedu tąsėsi su vairuotoju, kuris desperatiškai mėgino
užsitrenkti kabinoje.
 - Reikia kviesti policiją! - pasipiktinę pradėjo šūkčioti keleiviai. -
Mes vėluojame...
 Kol grumtynės dėl durų su permaininga sėkme tęsėsi, atsirado kas turi
mobilųjį, ir patrulis pažadėjo atvykti nedelsdamas. Tuo tarpu energingai
pečiais, rankomis ir kojomis besidarbuojantis mūsų herojus vis labiau
rimo, pyktį ir neviltį keitė džiaugsmingas kovos įkarštis, net savotiška
simpatija priešininkui, mėgavimasis tais dar likusiais trukmės
likučiais, kuriuos jis galėjo sau leisti.