| Pradžia |    Vertimai (français)    Profesionalu godos    Tylos!    Egidijus    Letos pliažai saulėti    Vertimai (english)



ATGAL, GAMTON!
HEUREKA
MARŠRUTINIU
NAKTIES MALONUMAI
NARATYVO GALAS
NOSTALGIJA
PYRO PERGALĖ

ATGAL, GAMTON!

 Kirstukas (sorex) - tai toks vabzdžiaėdžių būrio žinduolis.
Enciklopedijose bei žinynuose tvirtinama, kad iš viso pasaulyje jų
priskaičiuojama apie 250 rūšių. Nekvestionuodami tokiam palyginti mažam
padarui priskiriamo kiekybiškai didelio variantų skaičiaus, šįkart esame
linkę apsistoti ties galbūt ne itin rafinuotu, tačiau aiškiu ir gana
patikimu paprastuoju (vulgaris) kirstuku, juo labiau, kad nėra reikalo
klaidinti savęs nei kitų -  mūsų nedidelėje valstybėje aukščiau
paminėtos jų įvairovės ieškoti yra paprasčiausiai nerezultatyvu.
Vartojant bendrybinę frazeologiją, kirstukas - tai mažutėlis simpatiškas
žvėreliukas, panašus į pelę (mus), gal net turintis su ja artimų
metoniminių ryšių, tiktai besimaitinantis ne javais kaip pastaroji, o
vabzdžiais bei vikšrais. Kirstuko kūnas apaugęs švelniais tankiais
plaukeliais, o galva baigiasi žaismingu šnipeliu. Tradiciškai sorex
vulgaris įprasta ieškoti mišriuose miškuose ir upių bei ežerų
pakraščiuose.  
 Tačiau civilizacijos plėtrai radikaliai pakoregavus visuotines gyvenimo
sąlygas, kirstukai vis dažniau yra aplinkybių verčiami arba savanoriškai
patys apsisprendžia palikti savo urvelius ir kuriasi butuose, namuose,
vasaros rezidencijose etc., žodžiu, teritorijose, kurias oficialioji
jurisdikcija įvardija privačių valdų terminu. Kadangi nelegali ir
nekontroliuojama migracija pasiekė statistiškai verifikuojamus mastus ir
turėjo tęstinį pobūdį, ji negalėjo nelikti be dėmesio ir pasekmių, tokiu
būdu šis kraustymasis lygia greta kaip ir kiti veiksniai prisidėjo prie
kokybiškai naujų bendrųjų santykių tarp įvairių gyvybės apraiškų
formavimosi.   
 Pirmiausia, be abejo, turime galvoje maitinimosi aspektą, dėl tam tikrų
specifinių aplinkybių aptariamame kontekste įgyjantį išties
egzistencinės dilemos mastą. Nors pati situacija formaliai vertinant
atrodo paprasta - dėl vabzdžių butuose tenka konkuruoti su guvernantėmis
ir vorais, o vikšrai šioje erdvėje nėra tokie dažni kaip galima būtų
pageidauti - iš tikrųjų problema yra skaudesnė ir labiau visaapimamti
nei formalus įvykių, aplinkybių išdėstymas, de facto ji implikuoja taip
pat ir hamletiškąjį "to be o not to be" klausimą.   
 Kaip jaučiasi, kokias mintis mintija sorex, eilinę naktį slampinėdamas
virtuvėje ir ieškodamas, ko užkrimsti? Jis jau seniai gyvena ir veikia
urbanizuotoje erdvėje, taigi nėra toks naivus, kad leistų sau tikėtis
kokio vikšro, melancholiškai šliaužiojančio šen bei ten, nelygu, kur
maistas - virtuvėje sterilu, vyrauja balta spalva, o medžio fragmentai
padengti kažkokia neįkandama sintetika. Ne gležniems vikšro
nasreliams... Pirmiausia iš įpročio cimpina prie šiukšlių dėžės
spintelėje po kriaukle, kojele atplėšia duris ir imasi tikrinti dėžės
turinį, abejingai nubraukdamas keletą viršutinių detalių. Mėgina knistis
giliau, tačiau užstringa, negalėdamas apeiti dėžės nuo "Keloks
frosties". Mėgina šiaip ir taip, galų gale susinervinęs, netekęs
kantrybės, išrauna šiukšliadėžę iš įprastos vietos ir triukšmingai
išverčia jos turinį virtuvės vidury. Na, va, dabar aiškiau. Deja,
rezultatai nėra labai guodžiantys, be rūkytos skumbrės likučių, daugiau
nieko tinkamesnio kaip ir nėra - bulvių ir obuolių lupenos ne jam, tegu
jomis ganėdinasi vargetos pelės. Bet ir šykštuoliai... Per visą karjerą
rūkyto ešerio jis ragavo vienŽ vienintelį kartą, jau nekalbant apie
ungurio ar lašišos likučius. Sorex išsiblaškęs ištraukia iš krūvos
panaudotą "Libress" paketą, pavarto, apžiūri iš visų pusių. Sako, jie su
sparneliais... Atsidūsta, gūžteli petukais ir numeta paketą atgal.
Įdomu, kur jie deda pinigus, jei akivaizdžiai gaili maistui? Abejingai
perbėga žvilgsniu maišelius nuo pasterizuoto pieno, buteliukų plastmasę,
krūvas popierių nuo liesos varškės, sūrelių, fasuotų džiūvėsių, dar
dievai žino ko. Gerai jau, skumbrė tai skumbrė, nusiminti neverta - jis
energingai žiebia užpakaline kojele į metalinį indelį nuo konservuotų
žirnelių. Irgi mat kapitalistai, normalių žirnelių nesugeba
nusipirkti... Indelis barškėdamas pasileidžia grindimis ir triukšmingai
teškiasi į šiukšlių dėžę. Bingo! Kambariuose pasigirsta šurmulys, sorex
pasiklauso kurį laiką ir lenda už šaldytuvo, bet tik šiaip, dėl šventos
ramybės. Sukaupta patirtis išmokė žvelgė į viską filosofiškai. Gal tik
jaučia šiokį tokį apmaudą, kad pats apgadino sau vakarienę. Dabar tas
isterikas buto šeimininkas slankios visur, negalės nusiraminti,
švaistysis tuo savo "Parabellum", iš baimės kalendamas dantimis. Aišku,
vėl susipyks su žmona. Kaip įkyrėjo tos piemeniškos insinuacijos! Visi
tie taukuoti spąstai, negrabiai prikaišioti lašinių, kažkokios neva
baisiai krūtos dešrelės, nuo kurių suka vidurius - net pelės paradėjo
tyčiotis. Buvo užsiundęs kažkokius kleptomanus, nuodytojų firmą, ar kaip
jie ten vadinasi, žodžiu, kilerius. Pribarstė visur kažkokio mėšlo,
išdvasino ne tik peles, bet pasiuntė dausosna ir tų vargetų jūrų kiaulę.
Vanitas vanitatum et omnia vanitas... Klausydamas šliaužiojančių
grindimis, renkančių šiukšles ir besiriejančių buto šeimininkų, sorex
nebe pirmą kartą galvojo apie visame kame įsivešėjusį egzistencinį
skurdą. Akivaizdu, kad visame tame šurmulyje stinga gyvenimo pilnatvės,
kažkokio kompozicinio pagrindo, egzistencinio kamieno, be kurio tikrovė
atrodo nyki ir beprasmiška - sorex atsiduso. Taip, reikia, tiesiog
būtina susitvarkyti. Artimiausiu laiku turės rimtai pagalvoti apie
radikalų savo padėjimo keitimą, nes kitaip - jis tą jaučia - galima
nusiristi iki to tipo su "Parabellum".