| Pradžia |    Vertimai (français)    Profesionalu godos    Tylos!    Egidijus    Letos pliažai saulėti    Vertimai (english)



missionaires
ciels sans dieux
de poesie
anno domini
* * *
fille
arte poetica della vite
avenement d’automne
* * *
fin d’hiver

anno domini

fevrier

la respiration craintive
de la postérité de l’hiver
en voie de disparition
un soleil hostile
fractionne sans merci
le labeur assidu
fragile de la nuit
se désagrčgent les liens
le ciel ne distingue plus
le premier ancźtre
de l’espčce


mars

on croirait voir l’empressement 
irrité dénué de sens 
d’un fou
un regard
analyse la surface
jaillit 
des lčvres écumées
une respiration discontinue
la rue nerveusement gave
les culs-de-sac de passants
se rétracte et
de son pavement 
borné de soucis attend
le printemps


avril

un corps décharné
les yeux fiévreux
referma enfin 
la grille
regarda alentour gauchement
prźtant l’oreille
ą ceux qui toujours apeurés
taisent encore
leur bourdonnement
leur chantonnement
le soir toussotant
joyeusement se dépźchait
ą sa rencontre
une lumičre timide
dans ses yeux pétillants
psalmodiaient les cerisiers
mon tout petit


mai

je t’ai créé quand mźme
un samedi aprčs-midi
de la blancheur miroitante
tu as surgie
en langueur
coupant le souffle
moi cédant au
déchaīnement des passions
je péris dans le mančge
enivrant du va-et-vient des branches
des poussičres du sentier
des murs torturés par la soif
en moi s’insinua
l’amour


juin

cela se produisit
ą midi
le soleil
atteignit le zénith
expira
un instant s’arrźta
aprčs ce mal remuant d'éclosion
haletant avidement
apaisé par la houle endormie
tu observais une voile rouge
dans les étendues sans fin du bleu-cristal
abandonné des hommes
tu essayais
encore une fois
d’aspirer avidement 
le c�ur lācha
tressaillit
le soleil s’en alla
au loin


juliet

jaune-fleur
jaune ą vif
amčre l’odeur
du corps : la métonymie
des temps confiants le jour
fait halte avec détachement
disperse le sable
les yeux fermés oł
entendais-je ce grincement mou 
prudent dirait-on
une derničre neige
de l’enfance 
de la fatigue
que de la fatigue


aout 

ton regard
des yeux bruns
éternelle inconsistance
ce soir est paré
des trésors
aux jardins emplis
de branches apeurées et
de désolation des corneilles 
la voix du ruisseau prudemment et 
pour la premičre fois 
mentionne de l’hostilité
inquiet est le regard
de l’enfant et
vraiment inattendue
la mort d’une feuille


septembre

lentement ą l’ancienne
couve le feu sous la palette d’un ciel crépusculaire
une aprčs l’autre
se referment les couleurs
les filets ajourés
emprisonnent
les teintes
les enfants encore bronzés
pataugent dans les fragments
de la canicule
dans un ardent scherzo
il entendait l’adieu nostalgique
des passions


octobre 

l’araignée moribonde
écoute le menuet
de la nuit :
la voix du luth
ne trouble pas la sérénité
elle se déverse seulement
avec monotonie
de la menaēante
lune


novembre 

Avant de partir
la pluie frappa
ą la fenźtre
ą l’heure grisātre
du matin
des yeux silencieux
je te suivais
et le c�ur s’orna
de fleurs d’argent


decembre 

une multitude d’hommes et de femmes
revźtus de blanc
s’amassaient dans la vallée
ses sapins tués soufflčrent
leurs branches
oscillčrent réanimées
bruyamment se défoulaient les enfants
leurs pieds cachés depuis longtemps
dans les bottes
confortablement prudemment
ils se souriaient 
gardant le silence 
sur les femmes mortes
soudainement dans le ciel étoilé 
se noya le soir
bourdonnement et bruit
ils s’amassaient s’asseyaient
se serrant les uns aux autres
funéraille


janvier

se suicider une nuit
limpide
de Rois Mages
sous le regard
serein
de Madonna
de P.P. Passolini



anno domini  

vasaris 

baimingas nykstančios 
žiemos genealogijos 
alsavimas 
priešiška saulė 
negailestingai ardo 
trapų rūpestingą 
nakties triūsą 
aižėja ryšiai 
dangus nebeįžvelgia 
pirmojo giminės 
protėvio 


kovas 

regis betikslis 
tūžmingas bepročio 
skubėjimas 
žvilgsnis 
tyrinėja paviršių 
pro putotas lūpas 
veržiasi 
trūksmingas alsavimas 
gatvė nervingai kamšo 
praeivius tarpuvartėse 
susigūžia ir 
rūpesčio kupinu 
grindiniu laukia 
pavasario 


balandis  

sunykęs kūnas 
karščiuojančios 
akys 
pagaliau užvėrė 
vartus 
nevikriai apsidairė 
įsiklausydamas į 
vis dar baugiai 
šurmuliuojančius 
pusbalsiu giedančius 
kosčiojąs vakaras 
džiaugsmingai skubėjo 
jo pasitikti 
drovia šviesa 
švytuliuojančiose akyse 
giedojo vyšnios 
vaikelis 


gegužė  

vis tiek sukūriau tave 
baltai mirguliuojančią 
šeštadienio popietę 
pasirodei 
kvapą gniaužiančiu 
mauduliu neatlaikęs 
aistringo šėlsmo 
pražuvau svaigioje 
karuselėje 
iš besisupančių šakų 
vieškelio dulkių 
troškulio kankinamų 
sienų 
į mane įsėlino 
meilė 


birželis 

tai atsitiko 
vidurdienį saulė 
pasiekusi zenitą 
atsidūsėjo 
akimirką stabtelėjo 
po audringos žydėjimo ligos 
godžiai alsuodamas 
raminamas mieguistos mūšos 
stebėjai raudoną burę 
nesibaigiančio žydrio platybėje 
paliktas žmonių 
mėginai 
dar sykį 
godžiai įkvėpti 
neatlaikė širdis 
suspurdėjo 
saulė patraukė 
tolyn 


liepa  

geltonžiedis 
ryškiai geltonas 
aitrus kūno 
kvapas – patikimųjų 
laikų metonimija diena 
stabteli atsainiai 
pažeria smėlį 
užmerktos akys kur 
girdėjau tą gurgždesį 
minkštą atsargų nelyginant 
paskutinis vaikystės 
sniegas nuovargis tik 
nuovargis 


rugpjūtis 

tavo rudų 
akių žvilgsnis 
amžinas nepastovumas 
gėrybėmis 
išpuoštas vakaras 
sodai pilni 
išsigandusių šakų ir 
varnėnų nusivylimo balsas 
upelio pirmąsyk atsargiai 
užsimenantis apie 
priešiškumą neramus 
vaiko žvilgsnis ir 
visiškai netikėta 
lapo mirtis 


rugsėjis 

lėtai senamadiškai 
rusena paletė 
viena po kitos 
merkiasi spalvos 
ažūriniai tinklai 
į nelaisvę 
paima atspalvius 
nespėję išblykšti vaikai 
braidžioja kaitros 
likučiuose 
įnirtingame scherzo 
jis girdėjo nostalgišką 
aistros atsisveikinimą 


spalis  

leisgyvis voras 
klausos nakties 
menueto – 
liutnios balsas 
netrikdo ramybės 
tik monotoniškai 
sklinda nuo 
grėsmingo 
mėnulio 


lapkritis 

prieš išvykdamas
lietus pabeldė 
į langą 
pilkšvą rytmečio 
valandą 

tyliu 
žvilgsniu 
žiūrėjau aš į tave 
ir širdis pasipuošė 
sidabro žiedais 


gruodis 

daugybė baltai 
apsitaisiusių vyrų ir moterų 
rinkosi slėnyje suošė 
užmuštos eglės 
atgijo lingavo jų šakos 
siautė triukšmingai 
vaikai seniai paslėpę 
pėdas veltiniuose 
jaukiai atsargiai 
šypsojosi vienas kitam 
tylėdami apie 
mirusias moteris 
vakaras 
netikėtai nuskendo 
žvaigždėtam danguj 
klegesys ir triukšmas 
jie rinkosi sėdosi 
glaudžiai 
vienas prie kito 
šermenys 


sausis 

nusižudyti skaisčią 
Trijų Karalių 
naktį 
romiai žvelgiant 
P. P. Pasolini 
Madonai