| Pradžia |    Vertimai (français)    Profesionalu godos    Tylos!    Egidijus    Letos pliažai saulėti    Vertimai (english)



missionaires
ciels sans dieux
de poesie
anno domini
* * *
fille
arte poetica della vite
avenement d’automne
* * *
fin d’hiver

de poesie

adam quadmon
homme-lumičre
l’źtre juvénile
créé par dieu
antérieur ą l’origine du monde
nature parfaite
qu’on n’oserait mźme pas
nommer l’homme
aprčs avoir vu dans la matičre
son reflet
s’embrasa
d’une soif de connaissance
résolu ą l’abandon
des sphčres du haut
descendit vers le bas
au royaume de l’inné
plus prčs des sources d’amour
ils n’attendaient que ēa
les maītres du bas
les démons rusés
ils ont tendu un pičge
ont lié le malheureux
aux chaīnes des instincts
dieu aprčs avoir regardé autour
envoya un délégué
délivrer le gamin
les démons ne renchérirent pas
seulement
le précurseur
devait laisser au monde
une partie de la lumičre
de laquelle il fut créé
cet épisode insignifiant
de la vie des dieux
eut des répercussions étranges
sur nous qui au monde
appartenons encore
génération aprčs génération
perfectionnant l’art du jeu
avec la matičre
nous ne pouvons aucunement
nous débarrasser d’un sentiment
mystérieux d’une aspiration
particuličre ą la lumičre et
au rythme
quelqu’un redescend constamment
dans le territoire embrouillé
et terne des mots parce que
la langue – affirme-t-on –
est un reflet parfait
de l’intention divine
et pourtant
davantage
croient que
le sujet considéré
n’est qu’un chāteau
de sable
sur le littoral
le temps d’une paix
sur la mer



apie poeziją 


adam quadmon 
šviesažmogis 
jaunatviška būtybė 
dievo sukurta dar 
prieš pasaulio pradžią 
tobula prigimtis 
kurią nedrąsu ir 
žmogumi pavadinti 
medžiagoje išvydęs 
savo atspindį 
užsiliepsnojo 
pažinimo aistra 
ryžosi palikti 
aukštąsias sferas 
leidosi žemyn 
į prigimties viešpatiją 
arčiau meilės šaltinio 
apačių valdovams 
klastingiems demonams 
to tereikėjo paspendę 
meilės žabangus 
surakino nelaimėlį 
instinktų grandinėmis 
dievas apsižiūrėjęs 
siuntė pasiuntinį 
vaduoti vaikėzo 
demonai per daug 
nesibrangino tik 
pražmogis 
turėjo palikti pasauliui 
dalį šviesos iš 
kurios buvo sukurtas 
šis nežymus epizodas 
iš dievų gyvenimo 
turėjo keistų pasekmių 
mums pasaulyje 
tebegyvenantiems 
karta po kartos 
tobulindami žaidimų 
su materija meną 
niekaip negalime 
atsikratyti mįslingo 
jausmo savotiško 
šviesos ir ritmo 
ilgesio kas nors 
vis leidžiasi į 
painią neaiškią 
žodžių teritoriją nes 
kalba – teigiama – 
yra tobulas dieviškosios 
intencijos atšvaitas 
kita vertus randasi 
vis daugiau tvirtinančių 
jog dalykas kurį 
čia aptarinėjame tėra 
smėlio pilis pakrantėje 
kol jūra rami